Visokių virusų yra. Tiek tikrame gyvenime, tiek taip vadinamoje virtualioje erdvėj ar, kad aiškiau būtų, internete. Tai apie vieną iš jų ir noriu pakalbėti. Galvoju, gal kas kokių vaistų žino.

Internetas geras dalykas norint viešai išsakyti savo nuomonę, diskutuoti ar pasidalinti žiniomis ar patirtimi. Tačiau skaitant lietuvių komentarus, neretai apima nemalonus jausmas, nes pasijunti lyg patekęs į turgaus rietynes. Skirtumas tik tas, kad turguje žmonės vieni kitus keikia ir įžeidinėja tiesiai į akis, o rašant įžeidų komentarą internete, galima pasislėpti už slapyvardžio ir lieti savo tūžmastį ant vieno ar kito žmogaus jo net akyse nemačius. Psichologai randa nemažai priežasčių, kodėl žmonės taip elgiasi. Sako, kad tie, kas tokias bjaurastis rašo, yra tiesiog patys savimi ir savo gyvenimu nepatenkinti, ir išsilieja tyčiodamiesi iš kitų. Tačiau kalbant apie internetines išeivių rietynes, visai nesunkiai gali pamatyti tikrąjį išeivišką pasaulį, be apsimestinio mandagumo ar padorumo filtro. Galbūt, kada nors išeivio portretas raiškiausiai bus nutapytas ne nagrinėjant viešą išeivių bendruomenių veiklą, o analizuojant putojančių apibendrinimų ir vaizdžių žodelių pilnus internetinius komentarus. Ir tas portretas tikrai nebus toks, kokio galbūt norėtume.

Visiškai neseniai buvo įdomu stebėti „auklių“ ir „mamyčių“ tarpusavio kapojimąsi, kuris išsirutuliojo vienai skaitytojai išplatinus skelbimą, jog vaikų priežiūrai ieškoma auklė. Tokia atrodytų siaura sritis, o atskleidžia visą išeiviško gyvenimo spektrą. Iš komentarų tapo aišku, kiek daug užslėptų įtampų egzistuoja mūsų lietuviškoje bendruomenėje. Pavyzdžiui, tas, kuris prasigyveno ir sugeba pasamdyti kitą lietuvį, yra suvokiamas kaip priešas, išnaudotojas, kuris tik ir ieško kuo pigesnio samdinio. Tas, kuris samdo, niekina pigiai samdomuosius, nes jie nesugeba gauti geresnio darbo. Tačiau būtent tokių, pigiai samdomų, dairosi. Įdomus ir pasidalijimas mintimis, švelniai sakant, apie išeivių gyvenimo būdą, kai tie, kurie išgali įsigyti ir išlaikyti namus ir neturėti nuomininkų, iš aukšto žvelgia į tuos, kuriems, kad išsimokėtų paskolą, dalį namo tenka išnuomoti. Nuolatinis savęs lyginimas su kitu – tas lietuviams toks įprastas dalykas iš mažų miestelių bažnyčios šventorių ar turgaus aikščių persikėlė į internetą.

Dar viena linksmybė, kuria mėgaujasi prie interneto prisėdęs išeivis iš kaimo – savo pažįstamo vardu įdėti skelbimą, kad ieško pažinčių ar siūlo darbą ir nurodo to pažįstamo telefono numerį. Kartais tai daroma iš keršto, kartais, kad išgėrus linksmiau būtų, nes tas vargšas, kurio telefonas būna paskelbtas, nespėja į skambučius atsakinėti ar žinutes skaityti. Tie skelbimai netrunka išplisti per interneto puslapius, kurie atsiranda kaip grybai po lietaus, nes kas antro lietuvio garbė ir orumas – kokį nors naują, išeiviams skirtą, puslapį užveisti. Tai vienai mano pažįstamai, kurios telefonas pažinčių skyrelyje buvo paskelbtas ir paskui išplito per įvairius „taškas com“, „taškas lt“ ir panašiai net numerį teko keisti.

Aš nepajėgiu suprasti nei tų, kurie internete įtūžį lieja, nei tų, kurie kerštauja ar juokauja. Galvoju – ar čia aš viena tokia. Ir kartais savęs klausiu – iš kokio molio mes, lietuviai, drėbti, kad tą savo lietuvišką kaimą net į internetą sugebėjome perkelti.

Rima Gavėnienė