Pirmadienio lietingas rytas. Kai reikia eiti į darbą, toks oras pats geriausias!
 
Kažkaip retas atvejis, bet šiandien teko pusryčiauti su beveik visa šeima. Blyneliai pusryčiams, kaip kažkada seniai, kada sūnus dar ėjo į mokyklą...
Bet ne apie tai šiandien. Kalba prie pusryčių stalo apie gyvenimą. Dukra labai skuba užaugti, dar po metų teks rinktis kur mokytis toliau. Ne paslaptis, mes visi norėjom greičiau būti savarankiškais, nes tas ateities gyvenimas atrodė kaip rojus! Taip ir Amanda, ieškosi mokyklos, kuo toliau nuo namų, kad galėtų važinėti savarankiškai, nes tai vadinasi "my life". Širdy juokiuosi, nes ateis diena, kai supras kad vis dėlto pas mamą nerūpestingas gyvenimas yra pats geriausias! Bet, jei taip nori, tegul...
 
Šiuo metu esu darbe, pavėlavau, ir plyšta širdis bei negaliu nustot bliauti nuo įvykio, kuris kaip ir pratęsė mano rytinę istoriją apie savarankišką gyvenimą....
 
Šita zaraza, kuri prasidėjo pavadinimu Covid-19, paskui Alfa, Beta, dabar Delta ir dar neaišku kaip baigsis, nes abecėlėj raidžių dar daug liko... Šita neapčiuopiama, nematoma, bekvapė būtybė, griauna žmonių gyvenimus.
 
Įlipu į metro, kadangi ne piko metas, ofisai nedirba, tai mano kelionės laiku vagonai pustuščiai.Visada turiu įprotį apžvelgti keleivius. Dažniausiai jie manęs nemato, nes visi ilindę į savo telefonus, planšetes ar dar kur nors, bet žmonių akių nėra! Jos žiūri žemyn...
 
Prisėdu prie jaunos panelės gražios, kokių 20 metų. Ji taip pat naršo telefoną... Bet! Rankose mažas medžiaginis meškiukas. Matosi toks senai siūtas, gal būt dar iš vaikystės.
 
Mergina gražiais juodais plaukais, gražiai paryškinus didelės juodas akis. Telefone užmačiau, kad žiurineja nuotraukas, ir toks jausmas, kad kažkas negerai, nes akys didelės, atrodo, kad bando kažką praryti, kvėpavimas gilus...
 
Mano motiniška nuojauta stebi viena akim, gal kažkas mergaitei negerai. Neilgai teko laukti. Tik traukiniui įlindus į tunelį, tas guzas, buvęs merginos gerklėje trūko! Pasipylė ašaros, o kad jos nebūtų su garsu, ji vis dar stengėsi savo skausmą nuryti! Visi aplinkiniai dar labiau susigūžė į savo technikas. Laukti nebuvo kada. Nors mano anglų kalba nėra tokia ideali, bet tokių atveju supranti, kad visi kompleksai kišami gyliai gyliai.
 
Iškarto paklausiau, ar jai viskas gerai, gal ką skauda, gal kas nutiko. Ir tada išsprūdo! “Pasiilgau savo šeimos! Pasiilgau mamos! ". Vis dar laikydama savyje balsą, kukčiodama, žiūrėdama man į akis, mergina tiesiog išverkė! Rankose gniaužė tą mažą meškiuką, o su jo kojytėm šluostė savo dideles, akių tušu nuspalvintas ašaras." Kas atsitiko su tavo tėvais? ". Nes pirma mintis šovė, kad gal nelaimė. "Aš jų nemačiau jau 2 metus, negaliu nuvažiuoti aplankyti. Aš jų labai pasiilgau."...
 
Kad jūs žinotumėt, kaip man suskaudo širdį, atrodo pati tuoj klyksiu iš pykčio! Bet mintis buvo viena. Jai reikia šilumos. Tiesiog ištiesiau rankas, ir ji įkrito į mano glėbį! Svetimas vaikas, bet vaikas, kuriam skauda! Aš ją gloščiau tylėdama, o ji įsikniaubus į mano glėbį pagaliau galėjo pratrūkti! Vat tada mintyse keikiau visus karantinus, visus nesąmoningus suvaržymus! Uždarytas šalis! Beprotišką pelną pharmacijos kompanijoms! Šūdžiai Jūs visi! Per keletą minučių mintyse apskriejau visą pandemijos laikotarpį...
 
Savo glėbyje jaučiau stiprų įsiskverbimą į mano ranką, meškučio gniaužymą ir stipriai drėgstančią mano striukę. Velniop ta striukė! O mano rankos dar stipriau ją apkabino. Tik pasakiau, kad viskas bus gerai. Kad viskas praeis. Kad esi jauna ir graži ir jau greitai... Gerai, kad mano stotelė dar toli ir man nereikėjo išeiti. Bet kažin ar būčiau pajėgus atsistoti ir atstumti.
 
Po poros stotelių, pajutau rimstantį verksmą, ranka po truputį atsileidinejo. Bet aš tada dar daugiau apkabinau, kad mintyse pajaustų motinišką meilę...
 
Nurimo, pakėlė akis į mane ir jos jau nebuvo tos skausmo pervertos. Manau, net susigėdo. Žiūrėjom viena į kitą ir ji tada ramiai pašnibždomis ištarė "Thank you". Kaip tik traukinys artėjo prie stotelės. Mergina, kurios vardo net nežinau, kurios tautybės net nežinau, atsistojo, nusišypsojo ir išėjo... Manau, jai jau geriau. Bet vat mano širdis tada pritvinko skausmo ir ašarų. O man dar toli važiuoti. Vagono keleiviai tada pakėlė savo akis nuo išmaniųjų technologijų ir visi kaip vienas smeigė savo žvilgsnius į mane. Na ir ką? Ar neatrodo, kad turėdami aplink begalę technikos, pamiršome apie paprastą zmogišką šilumą ir apkabinimą? Juk technika apkabint negali! O gal nepamiršome, o gal tiesiog negalima? Juk atstumas turi būti 2 metrai! Juk kaukės saugo nuo ligos pernešiojimo, bet neapsaugo nuo jausmų netekties! Kokie 2 metrai, kai matai verkiantį vaiką, nors jau suaugusį, bet man vistiek vaikas...
 
Grįžkim prie rytinio šeimos pokalbio. Skuba vaikai išbėgti, skuba užaugti, skuba paragauti savarankiško gyvenimo. Skubėkite, bet žinokit pas mamą glėby vistiek yra geriausia...
 
Na o aš, išlipus Notting Hill rajone, ėjau lėtu žingsniu plačia gatve, pasislėpus po skėčiu ir graudžiai išleidau ašaras, sugertas iš nepažįstamos merginos. O mintys sukosi apie tai, kad pasaulyje svarbiausia materialūs dalykai. Nuo pandemijos kenčia ekonomika, bet daugiausia kenčia išskirtos sielos...
 
Apkabinkime dažniau savo artimuosius. Raskite laiko pokalbiams, kad ir iki ryto! Neiškeiskite jausmų į telefonus, kompiuterius, televizorius... Please!