Jurgita Sausaitytė

Pasakyk, kas tavo draugas – pasakysiu, kas tu toks. Arba: pasakyk, ką skaitai, atspėsiu, iš kur atvykai.

Taip nusprendė britai ir neapsiriko.

Jei amerikiečiai apsėsti savęs tobulinimo literatūros skaitymu, vokiečiai – knygų apie kitų šalių kultūrą nagrinėjimu, lietuviai mėgaujasi meilės romanais, tai anglai neapsieina be kulinarijos knygų.

Nežinau, ką tokio stebuklingo jose randa (mano močiutei pakako trijų), bet kone kiekvienos britės namuose kulinarijos knygų prikrauta lyg malkų. Apie maistą vegetarams, kaip iškepti pyragą, salotų ruošimo subtilybes, sausainių kepimo ypatumus, mėsos patiekalus... ir taip be galo, be krašto. Tarsi nepakaktų elementarių kulinarinių žinių (ir ekspirementuok virtuvėje laimingas).

Kulinarijos knyga britėms – tarsi biblija. Net sriubai išvirti, ar paprasčiausiems blynams iškepti, jos BŪTINAI atsivers receptų knygą.

Kartą pietums paruošiau sriubos, salotų, iškepiau obuolių pyragą. Ir pasipylė klausimai iš visų pusių: “Kurią receptų knygą vartei?”. Nevarčiau. Susikūriau receptą galvoje. Juk ką nori, tą ir dedi į salotas ar sriubą, o obuolių pyragą išmokau kepti dar trečioje klasėje.

Buvo keista, kai Lietuvoj ėmė populiarėt kulinarinės laidos, bet tokio pagreičio ir žiūrimumo reitingų, kokie yra čia, dar nepasiekė (ir ačiū Dievui!). Lyg visas gyvenimas suktųsi apie puodus.

Jei Lietuvoj knyga apie vienuolį, kuris pardavė Ferrari, žinoma kone kiekvienam, tai britai, išgirdę apie tą patį vienuolį, tik sumirksi: „Kas toks?“.

Atrodo, šiais laikais vienintelė tautas vienijanti knyga – Haris Poteris. Ji perkamiausių knygų top sąrašuose tiek Vokietijoj, tiek Prancūzijoj, tiek ir Anglijoj bei Lietuvoj. Atrodo, tas mažas akiniuotas berniukas neblogai pasidarbavo. Užkariavo daugiau šalių, nei kadaise Napoleonas.

Tad ne veltui britai pamišę dėl Joane M. Rawling. Prieš septintosios knygos apie Harį pristatymą vaikų (ir ne tik) minios būriavosi dar iš vakaro! Pamačius tą vaizdelį, buvo sunku patikėti, kad tie žmonės ketina pūpsoti prie knygyno visą naktį, kad tik ryte pirmieji gautų autorės autografą!

Priminė tuos laikus, kai su močiute laukdavom eilėse prie dešros: išsirikiuoja minia dar prieš atsidarant parduotuvej ir, nesvarbu saulė ar lietus, kantriai laukia... Kad tik koks mėsos gabalėlis liktų. Paklausa didelė – dešros ribotos.

Tas pats atsitiko su paskutiniąja Potterio knyga, kurios išleista tėra 7 kopijos. Vieną tų kopijų įsigijusi biblioteka dabar skelbia konkursus: laimėjusiajam žadama galimybė paskaityti knygą (tuo metu skaitantįjį saugos du sargybiniai). Galit įsivaizduot, kokios euforijos apimti britai: tarsi lietuviai teleloto dalyvaudami - siunčia anketas vieną po kitos – kiekvienas trokšta būti išrinktuoju.

Tiesą sakant, nė kiek nenustebčiau, jei artimiausiu metu dėl šios knygos kiltų pasaulinis karas.

Naujasis dievaitis Haris greit gali turėti ir savo specifinių terminų žodynėlį (autorė mąsto, leisti jį, ar ne). Bet kokiu atveju, tiek kulinarija, tiek meilės romanai skanu. Bet kas daugiau taip suvienys skaitytojus, jei ne Haris?

O britai, jo dėka, jaučiasi išrinktieji. O gal Haris turėtų jausti dėkingumą Anglijai?
Juk jei būtų gimęs lietuviu, niekas jo nežinotų...