Zita Čepaitė

Viltingai savo pirmagimio laukę du jauni lietuviai praėjusią savaitę palaidojo negyvą gimusį kūdikį. Jie buvo priblokšti susidūrę su tuo, kaip darbovietėje ir gydymo įstaigose elgiamasi su nėščia moterimi. Skausmo palaužta jauna pora ketina iki galo išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko ir kas kaltas dėl to, kad jie neteko kūdikio.

Netekties ir patirtų išgyvenimų priblokšta 22 metų Karina Lučinskaitė vos pajėgia kalbėti apie pastarųjų savaičių įvykius. Jauna moteris negali patikėti, kad viskas taip baigėsi. „Bebuvo likę tik trys dienos iki kasmetinių atostogų ir po to iš karto būčiau išėjusi motinystės atostogų. Dienas ir valandas per ašaras skaičiavau, ir štai...“, – vėl susigraudina moteris. Atsirėmusi į gyvenimo draugo ir kūdikio tėvo Karolio petį, ji paprašo, kad pasakojimą tęstų jis. Jaunas vyras, rūpestingai globojęs savo draugę nuo pat nėštumo pradžios, nevengė karčių žodžių tiek darbdaviams, tiek gydymo įstaigoms. Jis įsitikinęs, kad kūdikio jie neteko ir dėl darbdavių kaltės, ir dėl gydytojų neatsakingumo.

Skaudino ir tautietės

Sužinojusi, kad laukiasi, Karina apie tai žodžiu informavo savo darbdavius ir paprašė lengvesnio darbo. Į jos prašymą nebuvo atsižvelgta, bet nuo tos dienos Karina pajuto bendradarbių nepasitenkinimą ir net psichologinį smurtą savo atžvilgiu. „Kartą man pasidarė bloga, pykino, paprašiau, kad išleistų namo, nes blogai jaučiuosi. Tai man ir sako: „Nėščia esi, tau ir turi būti bloga“, – prisimena Karina. Skaudžiausia jaunai moteriai buvo tai, kad užuojautos ir supratimo nesulaukė net iš savo tautiečių, dirbančių tame pačiame viešbutyje. „Juk jos pačios praėjo tą pažeminimą ir patyčias, kai kurios dirba jau daug metų – nuo tada, kai dar buvo „nelegalės“, o dabar pačios aukštesnes pozicijas užima ir su kitais taip elgiasi, kaip su jomis buvo elgiamasi“, – sako jauna moteris.

Ji pati prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje Londono centre dirbti pradėjo prieš porą metų ir sakė visada jutusi tam tikrą „senbuvių“ spaudimą. „Būdavo skaudu, bet kažkaip ištverdavau, tačiau nėščia jautriau į viską reaguodavau“, – sako Karina. Galiausiai, kai viešbučio žmogiškųjų išteklių vadybininkė pasakė, jog ji netiki, kad Karina nėščia, moteris paprašė savo gydytojo, kad jis apie tai praneštų laišku. „Gydytojas pasakė, kad patvirtinimą apie nėštumą gali išrašyti tik tada, kai vaisius yra dvidešimt keturių savaičių, iki to laiko – ne. Karinos savijauta buvo bloga ir jai neliko nieko kita tik neiti į darbą. Po mėnesio gydytojas pranešė darbovietei, kad suteiktų lengvesnį darbą“, – už savo draugę kalba Karolis.

„Vaikas atsisakė gyventi“

Gavusi oficialų pranešimą apie darbuotojos nėštumą, viešbučio vadovybė pasiūlė jai darbą uniformų sandėlyje – išdavinėti darbuotojams uniformas. Darbas nesunkus ir Karinai atrodė, kad viskas susitvarkys. Tiesa, už praleistas dienas dėl blogos sveikatos ir dėl vizitų pas gydytojus, viešbutis jai liko skolingas, bet galiausiai ji gavo darbą pagal savo jėgas. Bet tai truko neilgai. „Tris dienas gavau lengvesnį darbą, o paskui vėl siuntė valyti svečių tualetus, siurbliuoti koridorius, darbuotojų bendrabutyje tualetus plauti, dulkes valyti. Tą viešbutį uždaro remontui, surinkinėjo chalatus iš kambarių, tai mane iš uniformų sandėlio nusiuntė irgi pakuoti chalatų, nešioti maišus. Apie dvidešimt maišų sulanksčiau ir pradėjo skaudėti nugarą, pilvą...“, – pasakoja Karina.

Grįžus namo skausmas nepraėjo, o kūdikis visą dieną net nekrustelėjo. Vėlai vakare Karina ir Karolis nusprendė važiuoti į ligoninę. „Buvo gal dešimta vakaro, nuvažiavome, ligoninėje tuščia, siuntinėjo mus iš vieno galo į kitą. Galiausiai prisibeldėme į akušerijos skyrių, priėmė mus tokia nepatenkinta juodaodė. Aš pradėjau jai pasakoti, nes geriau kalbu angliškai, kas ir kaip, tai ji sako – aš Karinai viską paaiškinau, tu, maždaug, nesikišk. Į skundus, kad skauda, ji nekreipė dėmesio – turi skaudėti, esi nėščia, viskas plečiasi ir skauda. Paguldė į palatą, prijungė aparatus, surado vaiko širdutę, plaka. Sako jūsų vaikas juda, ko čia nervinatės. Pakvietė dar du gydytojus, patikrino, paaiškino, kad gimda prasivėrusi ir gimdymas tikriausiai prasidės anksčiau. Sako, jei taip bus, siųsime į kitą ligoninę, kuri turi specialią aparatūrą. Sakau – dabar siųskit. Ne, suleisime vaistų, kurie sulaiko gimdymą, o iš ryto bus matyti – jei link gimdymo, tada siųsime į kitą ligoninę“, – prisimena lemtingą naktį Karolis.

Septintą valandą ryto tiesiai iš ligoninės jis išėjo į darbą, o po poros valandų gavo žinią, kad kūdikis nebegyvas. „Vaikas atsisakė gyventi – taip man buvo pranešta“, – neslepia skausmo vyras.

Kaip siaubo filme

Kad vaikas negyvas, Karolis pranešė Karinos mamai. Susitiko ir kartu nuvažiavo į ligoninę. Karinos mama pasibaisėjusi pasakoja ten patirtus įspūdžius. „Karina buvo perkelta į kitą palatą laukti, kol prasidės gimdymas. Suradome ją, vaizdas kaip siaubo filme – tamsu, šalta, nė vienos seselės nėra, Karina neužklota, tik su ligoninės apsiaustu, visa dreba, Karolis ją striuke užklojo ir nuėjo ieškoti seselės, kad apklotą duotų, kad ateitų pasižiūrėti, kokia Karinos būklė“, – pasakoja Karinos mama. Pati tris vaikus pagimdžiusi moteris sako, kad, jos manymu, tai buvo tiesiog kankinimas. „Maniau, tikrai negalėsiu žiūrėti, kaip gimdys, nes sulaukti negyvo kūdikio baisu. Bet stovėjau ir mačiau, kaip tas vaikelis gimė. Mačiau, kaip ją kankino, placentą draskė, kad išimtų, nes ne visa išsivalė“, – baisisi anūkės sulaukti tikėjusis moteris.

„Aprengė negyvą kūdikėlį, atnešė „kašutėje“, nufotografavo su mumis, padarė tokį kelių lapų albumą ir įteikė atminimui“, – skaudžias akimirkas prisimena Karolis.
Pora apsisprendė, kad kūdikį kremuos atskirai, nes buvo galima pasirinkti atskirą ceremoniją ar bendrą palaidojimą su kitais panašaus likimo kūdikiais. „Mes norėjome privačiai, tam tikrą vietą, kad lankyti galėtume, su kunigu susiskambinome, kad atvyktų išlydėti. Atrodo mažas, bet labai laukėme“, – teigia savo pirmagimę palaidoję jauni tėvai.

Ligoninė ar laidojimo namai

Po gimdymo Kariną išrašė į namus, paraginę kreiptis, jei blogai pasijus. Kitą dieną moteris aptiko, kad iš gimdos krenta placenta ir iš karto susiruošė į ligoninę. „O ten laisvai neįeisi, reikia paskambinti, pranešti ir tik tada atrakina ir įsileidžia. Paskambinome prie durų, pasakiau, kas ir kaip. Manęs klausia, ar turiu temperatūros. Sakau – ne. Tada sako, atvažiuokite rytoj dienos metu. Susinervinusi sakau – ar čia ligoninė, ar laidojimo namai? Sako, čia ligoninė, atvažiuokite anksčiau, viso gero“, – pasakoja Karolis.

Tačiau jis nusprendė taip lengvai nepasiduoti – nuėjo į ypatingų atvejų skyrių, bet ir ten jiems pasiūlė atvykti kitą dieną. „Na, ką gi, nuvažiuojame kitą dieną, peršviečia, randa kažkokį krešulį. Sakau, gal ten placenta? Gydytojas sako – negali būti, pažiūrėk pats, jei netiki. Sakau – aš ne gydytojas, o jie prikaišioja, kad nepasitikiu. Konfliktas įvyko. Sakau, aš prieš porą dienų praradau savo vaiką, nenoriu dar draugės prarasti dėl jūsų neapsižiūrėjimo. Parvažiavome namo, placenta iškrito“, – gydytojų darbu piktinasi Karolis.

Placentą šeima renka kaip gydytojų aplaidumo įrodymą ir ruošiasi kreiptis į teismą. „North Middle Sussex“ ligoninė savo ruožtu irgi atlieka tyrimą dėl kūdikio mirties.

Kreipsis į teismą

Po kūdikio mirties kažkas iš viešbučio vadovybės aplinkiniais keliais susirado Karolį, pareiškė užuojautą ir pranešė, kad bus sumokėta už tas dienas, kai Karina negalėjo dirbti ar lankėsi pas gydytoją. Moterį tai skaudina, o Karolį piktina – jie abu mano, kad viešbučio vadovybė tokiu būdu nori viską užglaistyti. „Aš vaiką praradau, o man pinigus siūlo. Kai dirbo nelegaliai, priprato taip elgtis, tai ir dabar manė, kad taip ir liks, užglostys. Čia ne aš viena praradau vaiką, daugiau yra tokių, viena net viešbučio kambary pagimdė“, – sako Karina.

Kūdikį praradusi pora pasirengusi eiti į teismą, nes nenori taikstytis su tokiu darbdavių ir gydytojų elgesiu. Jie pasisamdė advokatą, tačiau jo paslaugomis nėra patenkinti. „Lietuvoje advokatas apsiima ir viską padaro nuo A iki Z, o čia nieko, viską pats turi daryti. Rinkite liudininkus, rašykite laiškus, parenkite visą medžiagą, tai kam tada advokatas reikalingas. Neturim, kuo tikėti. Pagalbos nežinom kur šauktis, sakom, gal kas panašių dalykų patyrė, gal patartų“, –
guodžiasi skaudžią netektį patyrusi šeima.

Gimdyti į Lietuvą?

Karina ir Karolis minėjo, kad iškilus keblumams jie skambindavo pažįstamai gydytojai į Lietuvą ir konsultuodavosi dėl sveikatos būklės ir galimų padarinių. Londone „Palmers Green“ klinikoje dirbanti lietuvė ginekologė Inga Skiotienė „Infozonai“ sakė, kad ir Londone į lietuvišką gydymo įstaigą dėl nėštumo kreipiasi daug čia gyvenančių lietuvių. „Dažnai jos ateina kai ką pasitikslinti, persiklausti, nes dažnai dėl kalbos barjero joms sunku yra suprasti medikų terminologiją. Ne viena atsineša tas nėščiųjų knygeles, prašo paaiškinti įrašus. Ypač daug kreipiasi ankstyvuoju periodu, iki dvyliktos savaitės, nes ankstyva diagnostika čia nėra labai išvystyta, o moterys nori žinoti, kaip vystosi vaisius“, – sako Londone ginekologe dirbanti I.Skiotienė.

Jos nuomone, nelaimingų atsitikimų gali įvykti visur ir ji nepatartų moterims paskutinę minutę važiuoti gimdyti į Lietuvą. „Medicina čia profesionali, nors tam tikrą įtaką turi tai, kokiame rajone pakliūva gimdyti, yra tokių, kur daug pacientų, ten blogesnė padėtis.“ Ji sako, kad nėščiosios, jeigu joms sunku susikalbėti angliškai, visada gali kreiptis į lietuvišką kliniką, kurioje ginekologės paaiškins, ko nėščiosios gali reikalauti, be to, čia jos apskirtai gali pasikalbėti apie savo būklę lietuviškai.