Ekonominiu sunkmečiu darbo ieškotojai sukčiams ir apgavikams yra tapę patraukliu taikiniu. Tai labiausiai pastebima tokiose bedarbystės smarkiai paliestose šalyse kaip Lietuva, kurios ekonominio atsigavimo perspektyvos menkos. Daug kartų kiekvienas esame girdėję pasakojimus apie žmones, kuriems buvo žadėtas geras darbas, uždarbis ir puikios gyvenimo sąlygos, o atvykus čia, ne vienas susidūrė su skaudžia realybe. Darbo arba nėra išvis, arba jo netenkama vos keletą dienų padirbėjus, arba nesumokamas uždarbis. Tada neretas galvoja, kaip aš galėjau pakliūti į tas pinkles, keikia save ir kitus. Ir ne kartą girdint tuos pasakojimus tenka stebėtis ne tiek žmonių neišmanymu, kiek sukčių išradingumu, sugebėjimu įgauti žmonių pasitikėjimą ir iš to pasipelnyti.

Ieškoti darbo per interneto įdarbinimo agentūrų puslapius ar šiaip pavienius skelbimus – paplitusi praktika. Įdarbinimo agentūrų yra nepaprastai daug ir daugelis jų patikimos. Tačiau sukčiai įgudo išnaudoti interneto privalumus, todėl, kur yra sukčiautojų apgaulė, o kur realus darbo pasiūlymas, – nelengva susigaudyti net išsilavinusiems žmonėms.

Talpinti darbo skelbimus internete arba laikraščiuose populiaru ir tarp lietuvių. Užteko į google.lt įvesti paieškos žodį „Darbas Anglijoje“ ir per keletą sekundžių gavau arti penkių šimtų tūkstančių nuorodų į darbus Anglijoje siūlančius puslapius. Prieš trejetą metų, kai pati ieškojau darbo šioje šalyje, tų nuorodų buvo gerokai mažiau. Nors realiai pačių darbų tada tikrai būta daugiau. Beje, darbo siūlytojai skelbime dažniausiai nurodo tik savo vardą, elektroninį pašto adresą ir mobiliojo telefono numerį. Pasiteiravus, kokiai įdarbinimo agentūrai jie atstovauja, kur – Lietuvoje ar Anglijoje bendrovė registruota ir koks registracijos ar licencijos numeris – labai dažnai tokie įdarbintojai pokalbio tęsti nebenori. Tai rodo, kad tokie darbo siūlytojai arba veikia nelegaliai, arba bijo, kad darbo ieškotojas gali būti ne toks kvailelis, kokių jie tikisi.

Žadėjo patobulinti CV (gyvenimo aprašymą)

Prieš porą mėnesių teko bendrauti su studijas Mančesteryje baigusia lietuve Diana Vaišnyte, kuri ieškojo darbo ir pakliuvo į sukčių tinklą. Kaip ir daugelis darbo ieškotojų internete, naršydama puslapius su darbo pasiūlymais, Diana aptiko vieną skelbimą, kurį atidariusi rado nuorodas į kitus darbo skelbimus spausdinančius puslapius. Taip aptiko viešbučio administratorės darbą ir nurodytu elektroninio pašto adresu nusiuntė savo gyvenimo aprašymą (CV) ir žinutę, kad pasiūlymas ją domina. Tą pačią dieną mergina sulaukė skambučio, patvirtinančio, kad jos kandidatūra tinka tai pozicijai, tačiau jos CV reikėtų patobulinti.

Įdarbinimo agentūra pasiūlė šią paslaugą už 99 svarus, jei Diana pasakys savo kortelės numerį, kad jie galėtų pinigus tiesiogiai nuskaičiuoti. Tas pasiūlymas jai pasirodė įtartinas, nes savo CV būsimiems darbdaviams ji buvo parengusi dar kai studijavo ir lankė papildomą kursą, kuriame buvo kalbama apie įsidarbinimo ir prisistatymo darbdaviams subtilybes. Ji žadėjo pagalvoti ir padėjo ragelį. Maždaug po valandos Diana vėl sulaukė skambučio – tas pats asmuo įkalbinėjo užsisakyti CV patobulinimo paslaugą ir žadėjo, kad jei ji negaus minėtojo darbo, siųsti jai kitus darbo pasiūlymus dar prieš juos paskelbiant tinklalapyje. Be to, apsimesdamas, jog nori kai ką pasitikslinti, skambintojas teiravosi Dianos įvairių asmens duomenų. Tada ji pasakė, kad darbas jos nebedomina. „Ir nežinau, gal aš dėl savo pernelyg didelio įtarumo netekau galimybės gauti gerai apmokamą darbą, gal galėjau surizikuoti, sumokėti tą šimtą svarų, gal būčiau darbą turėjusi“, – svarstė Diana.

Renka asmens duomenis

Iš tiesų, visais tokiais atvejais, kurie susiję su darbų siūlymu per internetą, tenka rizikuoti arba patirti nuostolį, kad įsitikintum, jog tai apgaulė, arba likti su abejone, jog galbūt nepasinaudojai proga. Tai ne pats maloniausias pasirinkimas, tačiau verta atkreipti dėmesį į šį reiškinį tiriančių Britanijos ekspertų perspėjimus būti atsargiems ieškant darbų internete. Mat, internetą yra pamėgę tapatybės vagys. Apsimesdami darbo siūlytojais, jie deda į internetą skelbimus darbų, kurie dažnai net neegzistuoja, ir taip susirenka daugybę gyvenimo aprašymų, kur apstu duomenų, reikalingų tapatybei nustatyti. Be to, desperacijos apimti darbo ieškotojai tikėdamiesi greitai gauti darbą, paprašyti sutinka atsiųsti ne tik gyvenamosios vietos adresą, socialinio draudimo numerį, bet ir paso kopiją ar duomenis apie šeiminę padėtį.

Beje, minėtu Dianos atveju, merginai padėjo dar ir tai, kad ji pakankamai gerai susipažinusi su tomis galimybėmis, kurias teikia kompiuteris. „Aš pati turiu bent kelis elektroninio pašto adresus, taip pat gali elgtis ir kiti. Be to, galima išgalvotais vardais daugybę adresų susikurti, ir naudotis, paskui panaikinti. Arba su mobiliaisiais telefonais – juk gali krūvą kortelių prisipirkti ir naudotis daugybe numerių. Aš kartais stebiuosi, kad nemažai žmonių galvoja, jog užtenka žinoti kieno nors elektroninio pašto adresą ar mobiliojo telefono numerį ir jau tą žmogų visada surasi. Nebūtinai“, – savo pastebėjimais dalinasi mergina.
Beje, anglų žiniasklaida šiuo metu pastebėjo tendenciją, jog nuo praeitų metų, po to, kai daugybė informacinių technologijų specialistų neteko darbo, itin pagausėjo interneto sukčių. Spėjama, kad bedarbiais tapę IT specialistai savo žinias naudoti ėmė netinkamu būdu.

Tikrovė neatitiko pažadų

Visai neseniai du vidutinio amžiaus žmonės atvyko dirbti į Londoną ir paaiškėjo, kad tikrovė toli gražu neatitinka pažadų, kuriuos jie buvo girdėję iš darbdavės, kai kalbėjosi telefonu. Po maždaug savaitės, per kurią jie mėtydami labdaros maišelius nieko neuždirbo, vyras su žmona iškeliavo namo. Informaciją, kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, jie buvo radę nemokamai dalinamo laikraščio skelbimų puslapyje, žinojo tik būsimų darbdavių vardus ir mobiliojo telefono numerį. „Gerai, kad atvažiavom su savo mašina, kad čia turėjom pažįstamų, kurie paskolino pinigų. O jei ne, tai kaip dauguma tame bute gyvenančių, būtume taip ir sėdėję ir dirbę tik už pargyvenimą“, – sakė išnaudojimą patyrusi šiauliečių pora.

Beje, tik po to, kai viskas išėjo ne taip, kaip jie tikėjosi, vyras ir žmona suskato ieškoti informacijos apie įmonę, kuri skelbiasi renkanti labdarą organizacijai „Helping arms“ – nes būtent tos labdaros maišelius jiems ir teko dalinti. Panaršę internete, šiauliečiai rado, jog dėl šių darbdavių jau skundėsi nukentėję lietuviai ir apie tai buvo rašyta „Infozonoje“ ir interneto puslapyje Anglija.lt.

Šios istorijos išvada galėtų būti tokia – internete pravartu ieškoti ne tik skelbimų apie darbą, bet ir informacijos apie siūlomą darbą ar atsiliepimų apie tą ar kitą darbdavių įmonių ar atskirus asmenis.

Beje, kaip teko įsitikinti rengiant ne vieną straipsnį apie įdarbintojų apgautus žmones, dauguma darbo ieškotojų labai mažai žino, kas ir kaip reguliuoja jų veiklą.

Licencijuotų įdarbintojų sąrašas – internete

Kadangi nemažai lietuvių, net tie, kurie gyvena Anglijoje, darbo ieško per Lietuvoje registruotas įmones, pravartu žinoti, jog įdarbinimo paslaugas užsienyje teikiančios įmonės turi būti gavusios iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos licenciją šiai veiklai.

„Radus siūlantį įsidarbinti užsienyje skelbimą, mažų mažiausia, ką reikia padaryti – tai sužinoti, ar tikrai egzistuoja tokia agentūra, ir ar ji turi galiojančią licenciją. Tai padaryti nesudėtinga – sąrašas yra skelbiamas internete, galima pasiteirauti ir telefonu, arba kreiptis į vietinį VDI skyrių. Jei agentūros licencijuotų sąraše nėra, į ją nereikia ir kreiptis,“ – sakė „Infozonai“ SADM viešųjų ryšių specialistė Lina Burbaitė.

Įmonės, kurios neturi licencijos, bet tokia veikla užsiima, yra baudžiamos ir apie tokias įmones žmonės skatinami informuoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos.

SADM atstovės teigimu, informacijos apie tai, ką reikia žinoti ir kuo pasirūpinti įsidarbinant užsienyje, tikrai pakanka. „Jei žmogus iš tiesų rūpinsis savo saugumu, jis tikrai ras reikiamų žinių. Artimiausiomis savaitėmis planuojame pagal galimybes surengti šviečiamąją kampaniją, kurios metu būtų aiškinama, į ką reikia kreipti dėmesį ieškant darbo užsienyje,“ – patikino L. Burbaitė.

Dievu pasikliauk, bet asilą pririšk, sako lietuviška patarlė. Darbo paieškų atveju tai galėtų reikšti tai, jog nereikia nuleisti rankų, manant, kad visi aplinkui sukčiai ir apgavikai. Tačiau tam tikrą darbelį reikia atlikti ir pačiam, pasitikrinti kiekvieną pasiūlymą, labiausiai tą, kuris atrodo labai patrauklus. Vargu bau, ar šiais laikais realu tikėtis, kad kitame bevielio ryšio gale yra žmogus, pilnas kuo geriausių ketinimų, noro ir galimybių padėti.

PS: daugiau informacijos apie tai, į ką atkreipti dėmesį, tariantis dėl įdarbinimo užsienyje, rasite kitame „Infozonos“ numeryje.

DB vyriausybė, pripažindama, kad situacija sudėtinga, itin didelį dėmesį skiria visuomenės švietimui ir pateikia rekomendacijas, į ką būtina atsižvelgti ieškant darbo internete. Jūsų dėmesiui keletas tokių patarimų.

• Saugokitės tinklalapių, kurie nukreipia jus į kitus tinklalapius.
• Tapkite įtariais, jei apie darbdavį pateikiama mažai informacijos arba ji yra netiksli.
• Suabejokite, jei siūlomas atlyginimas bus gerokai didesnis nei paprastai siūloma už tokio pobūdžio darbus.
• Atkreipkite dėmesį, jei kalbama apie įgūdžių reikalaujantį darbą, bet priduriama, jog patirties nereikia.
• Perskaitykite viską, kas parašyta smulkiuoju šriftu.
• Į savo CV neįtraukite gimimo datos – jūsų mokymosi ir darbo patirties istorija leis suprasti darbdaviui, kokio maždaug amžiaus esate.
• Neįtraukite į CV duomenų apie vedybinį statusą – darbdaviui tai visiškai neįdomu, bet apgavikams gali būti naudinga.
• Nenurodykite tikslios savo gimimo vietos.
• Būkite atsargus nurodydamas gyvenamosios vietos adresą. Susirašinėjant el. paštu, tai nebūtina, užtenka paminėti vietovę.
• Būkite atsargus, jei į el. pašto adresą nėra įtrauktas įmonės pavadinimas, bet laiškų siuntėjas naudojasi bendro vartojimo paslaugas teikiančiu serveriu, pavyzdžiui, Yahoo, Hotmail ir pan.
• Galiausiai prisiminkite – jeigu tai atrodo pernelyg gerai, kad būtų tiesa, tikriausiai taip ir yra.

Zita Čepaitė