Angelė Statkuvienė

Manau, kad kiekviename Anglijos mieste yra bent vienas kasdien veikiantis turgus su daugybe įvairiomis prekėmis prekiaujančių krautuvėlių. Ir tikriausiai nesuklysiu spėdama, kad 99,99 proc. lietuvių yra bent kartą apsilankę turguje.

Tačiau viena yra vaikščioti po turgų, apžiūrinėti prekes, šį bei tą nusipirkti, o visai kas kita – būti pakviestam už prekystalio, pasodintam į vienintelę toje nedidelėje erdvėje stovinčią kėdę, pavaišintam kvapnia (lietuviška) mėtų arbata ir pamatyti pirkėją iš pardavėjo pozicijų. (Įdomiausia buvo iš kai kurių elgesio atpažinti save).

Tokia galimybė atsirado, kai pamiršus anglišką daržovės pavadinimą, maloni jauna pardavėja pasiūlė... kalbėti lietuviškai. Taip Peterborougho turguje susipažinome su Rūta.
- Labas labas... gerai gerai... – pietietišku akcentu prielankumą parodė ir kartu prekiaujantis pakistanietis, vėliau prabilęs nepriekaištinga rusų kalba.

Turi su kuo palyginti

Pakistanietis Bahadoras, jau senokai turguje prekiaujantis vaisiais ir daržovėmis, pasiūlė kartu dirbti Rūtai, kaip gerai pažįstamai kaimynei, prieš tai jau paragavusiai prekybininkės duonos „Asdos“ parduotuvėje. Lietuvei turguje patiko labiau nei „Asdoje“, ji čia jaučiasi laisviau. Kai prireikia, gali bet kada paprašyti laisvos valandos ar dienos ir žino, kad dėl to nepraras darbo. Nepalyginsi ir su picų fabriku, kur dirbo dar anksčiau. Ten linijai judant nežmonišku greičiu kaip užsuktas barstai trupintą sūrį ar bandai į atitinkamą picos pado vietą įtupdyti porą dešros griežinėlių. Po trejų darbo metų į picas ir žiūrėti nesinori...

Likimus lemia draugai

Skuodiškė Rūta Lietuvoje paliko mamą, jaunesnę seserį ir brolį. Įgijusi interjero dizainerės specialybę, padirbėti šioje srityje nespėjo. Ketino toliau mokytis aukštojoje mokykloje, bet keletas aplinkybių lėmė, kad mergina išvyko į Angliją. Viena, kad nenorėjo finansiškai apsunkinti mamos, antra – į Angliją išvyko draugas, o skirtis nesinorėjo. Pora lig šiol kartu.

Beje, Rūta kategorišką „ne“ pasakė sesei, kai ši, baigusi vidurinę, panoro taip pat atlėkti į Angliją. Turi mokytis, pareiškė jai. Jaunylė, berods, aprimo, nes jos draugas į Angliją nesiruošia. Draugas klaipėdiškis, tad ir mergina pradėjo studijas šiame mieste.

Lietuvoje neprekiautų

Rūtos patirtis „Asdos“ prekybos centre – ne vienintelė. Lietuvoje ji buvo įsidarbinusi „Maksimoje“.

- Pusmetis „Asdoje“ ir mėnuo prie kasos lietuviškoje „Maksimoje“. Ar panašu?
- Pats priėmimas į darbą iš esmės skiriasi, – sako Rūta. – Į „Maksimą“ padaviau dokumentus, ir viskas. O čia buvo interviu, buvo įdomūs testai – komandiniai žaidimai, šokoladas nugalėjusiai komandai. Beje, buvo užduotis – pagyvenusiai pirkėjai įsiūlyti makaronų pakuotę. Teko studijuoti iš esmės, kas gi tuose makaronuose gero, kiek kalorijų, kokie mikroelementai, kaip naudinga sveikatai... Įdomu. Ir iš karto pasijunti savas toje darbovietėje.
- O dabar jau ir keletas metų patirties turguje. Ar norėtum savo verslą pradėti, pavyzdžiui, kokiuose Gariūnuose?
- Tikrai ne.
- Kodėl?
- Atmosfera ne ta.
Atmintyje ryškus epizodas. Moteris turguje apžiūrinėja drabužį. ”Nežiūrėk nežiūrėk, vis tiek nepirksi, ne tavo dydis!” – šūkteli prekės pardavėja... Čia, pasak Rūtos, panašūs dalykai neįsivaizduojami.

Pirkėjus pažįsta

Stebėti pirkėjus iš anapus prekystalio įdomu. Dažnas jų nepuola iškart rinktis apelsinų, kopūstų ar svogūnų: pasilabina, pagiria ar papeikia orą, paklausia, kaip sekasi, papasakoja naujienas. Tai tie, kurie perka tik čia, kurie ateina lyg pas savus. Yra ir kitokių, žinoma.
- Iškart galiu pasakyti, kurie žiūrinės žiūrinės, klausinės, derėsis, bet vis tiek nueis nieko nepirkę, – sako Rūta.
Tokie – dar nieko. Rūta visiems maloniai padėkoja. Bet sako, kad kartais vengia išsiduoti esanti lietuvė.
- Kodėl?

Atsakymo net ir laukti netenka. Pro šalį einantis jaunų vyrų būrys išgirsta, kad su Bahadoru kalbamės rusiškai. Regis, apsidžiaugia išgirdę suprantamą kalbą, palabina.
- O gal kalbate lietuviškai? – klausiu.
Vaikinai dar labiau apsidžiaugia, bet... mesteli per petį keletą frazių lietuviškai ir nutolsta tarp paviljonų. Nesustoja, nepasikalba. Skuba? Bet kur? Praeina pusvalandis – jie vis dar turguje, niekur nenulėkė... Na, tie pasirodo, dar nieko...
- Kaip lietuviai bendrauja tarpusavyje, kaip keikiasi, nejauku ir girdėti, – sako Rūta.

O kartais Rūtai ir visai nesmagu būti lietuve... Kartą prieina pažįstamas pagyvenęs anglas ir sako:
- Rūta, tu lietuvė, ar ne? Ten prie upės išgėrę miega jauni tavo tautiečiai. Aš bandžiau jiems paaiškinti, kad taip negalima, bet jie angliškai nesuprato.
- Tai tas žmogus kreipėsi kaip į kokią ambasadorę.
- Taip jau išeina. Bet ką aš galiu padaryti? O kartais tenka ir vertėja pabūti nelabai maloniomis aplinkybėmis – kai policija apklausinėja turgaus vagis, kalbančius lietuviškai, latviškai. Gėda už juos, nesuprantu, kaip galima dėl penkių svarų striukės taip apsijuokti, net patys policininkai juokiasi...

Į Angliją per Rusiją

Bahadoro tautiečiai draugiški, atviri, mielai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Su jais Rūtai įdomu.

Kur pakistanietis Bahadoras išmoko rusiškai? Kai jis dar buvo vaikas, šeima kaip karo pabėgėliai atsidūrė Afganistane. O iš ten tūkstančiai vaikų buvo pervežti į Tarybų Sąjungą. Bahadoras mokėsi Leningrade vidurinėje, paskui – aviacijos mokykloje, bet nesiruošė skraidyti. Vaikinas buvo parengtas gana žemiškai muitininko tarnybai. Kartu gavo labai tvirtą karinį parengimą

- Jei ne pertvarka Tarybų Sąjungoje, be abejonės, būtume padėję galvas kur Afganistane: mus tam iš ten išvežė, kad vėl atgal permestų kaip spec. paskirties dalinius, – įsitikinęs jaunai atrodantis pakistanietis.
- Kiek turi metų, Bahadorai?
- Tiksliai nežinau. Manau, kad artėju prie keturiasdešimties, – nusijuokia ir paskui rimtai paaiškina:
- Mūsų karta gentyje pirmoji, kuri turi dokumentus, gauna išsilavinimą. Iki mūsų niekam nerūpėjo registruoti gimimus ar kitus įvykius.

Bahadoras teigia, kad apie 70 proc. Peterborougho turgaus prekiautojų yra jo tautiečiai.
Pakistaniečio žmona iš Estijos. Šeima augina sūnelį.

Ugandos istorija – audinių paviljone

- Tuo man turgus ir patinka, kad galiu išgirsti savo bendradarbių, jų šeimų, pažįstamų istorijas, sužinau, kaip gyvena žmonės kitose šalyse ir net žemynuose.
Savaitgalį, visai prieš pat uždarant turgų, Rūtą randu kitame prekyvietės kampe, kur akį traukia įvairiaspalvių audinių rietuvės. Čia Akbaro, keturiasdešimtmečio afrikiečio, valdos. Rūta jam talkina, kai ateina karštos dienos, pavyzdžiui, kaip dabar, prieš Heloviną. Spalvingų audinių dideliais kiekiais pirkti žmonės atvyksta iš tolimiausių kampelių, net iš Škotijos. O pasirinkti yra iš ko: spalvos ir faktūros pačios įvairiausios. Rūtą traukia audiniai, ypač užuolaidų įvairovė. Gal tai studijuotos specialybės įtaka...

Akbaras į šiuos kraštus su tėvais iš Ugandos atvyko dar būdamas vaikas. Dabar jau pats trijų vaikų tėtis. Anglijoje įsitvirtino plati Akbaro giminė.

Turgus – ne paskutinė stotelė

Nors iš visų buvusių darboviečių Rūta geriausiai vertina turgų, neslepia, kad ilgai čia neketina užsibūti. Gerai kalbanti angliškai, puikiai vairuojanti, komunikabili mergina sako turinti kitokią gyvenimo perspektyvą, nors konkrečių planų neatskleidžia. Kad ir kaip ten būtų, darbas turguje, čia sutikti žmonės, įgyta bendravimo patirtis liks kaip geras jos biografijos epizodas.