Žaviausios lietuvės JK pereinamasis prizas – įspūdingas kaklo papuošalas, kai juo pasidabina žaviausia ponia išrinkta Erdmina, traukia daugelio dėmesį. Jis išties įspūdingas ir buvo sukurtas specialiai konkursui. Papuošalo autorė Ingrida Allen sako, kad tai jos ir jos vyro Welingtono bendras darbas. Beje, vakarinės suknelės, kuriomis puošėsi minėto konkurso dalyvės, irgi Ingridos kūryba.

Ingrida Allen prisipažįsta išbandyti save juvelyrikoje nusprendusi ne taip seniai – tada, kai vyras padovanojo jai apyrankę. „Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis padarė apyrankę ir padovanojo. Ji buvo labai paprasta – ant sidabrinės grandinėlės suverti keli svarovskio kristaliukai. Taip išsirutuliojo mūsų juvelyrikos verslas“, – sako Ingrida.

Šį užsiėmimą ji vadina daugiau hobi, negu verslu, nes jie abu turi kitus darbus: Ingrida darbuojasi dizainerės asistente, o Wellingtonas – juvelyru garsioje bendrovėje „Sinclair“. „Jis apie 30 metų dirba tą darbą. Pradėjo nuo grandinėlių, paskui kėlė kvalifikaciją. Jo specialybė dirbti su brangiais metalais ir daryti įvairius individualius užsakymus. Vienas tokių užsakymų buvo pagaminti Eltono Johno vestuvinius žiedus.“
– Tai į deimantus pažvelgęs jis iš karto turbūt atskiria tikrą nuo netikro? – smalsauju.
– Kartais draugai prašo – pažiūrėk, čia mano deimantas, kokia jo vertė. Bet jis sako, kad greitai nesižiūri, reikia lupos, iš akies jis nesiima spręsti, nes šiais laikais yra pagaminama labai gerų kopijų .

Savo sukurtus juvelyrinius gaminius Ingrida su vyru daugiausia puošia svarosvskio kristalais. Sukurtus papuošalus ji derina prie pačios sukurtų vestuvinių ir vakarinių suknelių.
„Dar Kaune turėjau vestuvinių ir vakarinių suknelių saloną ir visada derindavau aksesuarus. Juk nuotakos vien su suknele neišleisi. Tad pirkdavau papuošalus, nes pačiai gaminti nebuvo nė minties. Dabar labai džiaugiuosi, labai įdomu. Techninį darbą daugiau daro vyras, o aš kuriu dizainą. Kadangi aš dirbu su klientais, žinau, ko jie nori, kas galėtų tikti. Gaunu užsakymą, kurį paskui perleidžiu vyrui“, – šeiminio bendradarbiavimo schemą atkleidžia Ingrida.

Garsių dizainerių asistentė
Prieš aštuonerius metus į Londoną atvykusi Ingrida dirbo įvairius darbus. „Kaip ir kiekviena lietuvė, galiu bet ką dirbti, bet norėjau kažko susijusio su tuo, ką mėgstu ir moku. Ieškojau tinkamo darbo, kol įsidarbinau pas žinomus vestuvinių suknelių dizainerius „Alan Hannah“, kurie praktiškai kiekvienais metais gauna „British award“. Ši bendrovė bendradarbiauja su maždaug 30 parduotuvių visame pasaulyje. Kiekvienais metais yra kuriamos naujos kolekcijos, kurios demonstruojamos parodose“, – pasakoja Ingrida vartydama įspūdingą Nuotakų katalogą, kuriame daugybė šios bendrovės sukurtų suknelių bei nuotraukos iš parodų ir konkursų. Vienoje iš jų ir Ingrida kartu su „Alan Hannah“ dizaineriais švenčianti konkurso laimėjimą.

Šiuo metu Ingrida prižiūri šešiolika siuvėjų, tačiau šias pareigas ji gavo ne iš karto – įsidarbino kaip sukirpėja, o po metų jai buvo pasiūlytas asistentės darbas. Dar prieš tai drabužių taisytoja valymo paslaugų įmonėje dirbusi moteris dabar visiems gali patarti, kad nereikia bijoti savęs siūlyti.
„Mes, lietuviai, tokie gana kuklūs esame, bijome save pristatyti. Man irgi nelengva buvo peržengti šią ribą. Bet jau galiu pasakyti, kad aš verta daugiau, todėl nebijau paprašyti, kad pakeltų atlyginimą“, – prisipažįsta moteris.
Asistentės darbas bendrovėje „Alan Hannah“ Ingridai ne tik įdomus – jis suteikia galimybę dirbti ne visą darbo dieną ir daugiau laiko skirti dviem dukroms bei užsiimti individualia veiklą – vestuvinių suknelių modeliavimu. „Turiu dvi siuvėjas, kurios pasiuva pagal mano modelį. Klienčių nedaug, bet kai gaunu užsakymą, man labai smagu.“ Didelio verslo Ingrida nenori, perdaug įtampos, tačiau vienas ar du užsakymai per savaitę moteriai sudaro galimybę realizuoti savo kūrybiškumą.

Perlus daužė plaktuku
Ingrida sako, jog net atostogų idėjas ji su vyru dažnai derina prie savo pomėgio ir pailsėti keliauja ten, kur gali ne tik gerai praleisti laiką, bet ir rasti naujų kūrybinių idėjų. „Nebuvo nė vienos kelionės, kad nenuvažiuotume į audinių fabriką ar neaplankytume juvelyrikos galerijų. O praeitą vasarą pusę dienos praleidome perlų fermoje, esančioje vienoje pietų Kinijos salų. „Salos pakrašty vandenyno gabalas atitvertas ir suskirstytas kvadratėliais. Tarp jų padaryti laipteliai, sieteliai suleisti į vandenį ir prie jų tokia tarsi meškerė pririšta. Išsitrauki tą meškerę su kriaukle, ant kurios parašyta, kiek metų ji mirksta. Kuo ilgiau perlas mirksta, tuo jis didesnis. Ten yra muziejus, kuriame gidas pasakoja, kaip sodinami ir auginami perlai“, – pasakoja moteris apie pažintį su juvelyrikoje itin populiaria medžiaga.

Moteris pasakojo, jog tos kelionės metu jie nusipirko nemažai perlų, kuriuos patys pačioje fermoje galėjo išrinkti. Iš tų perlų pagamino keletą papuošalų. Ingrida prisimena, kad toje fermoje lankytojai buvo pamokyti paprastos gudrybės, kaip atpažinti tikrą perlą nuo plastikinio. „Paprasčiausias būdas – su dantimis. Jei tikras – tai tarp dantų turi girgždėti kaip koks smėlis. Bet mes su vyru visokius eksperimentus darėme... buvo įdomu, kas yra perlas, kaip ten viduje. Pliaže ant jūros kranto pardavinėja vėrinius, kurių keletą nusipirkome. Vakare, jau kai buvome viešbutyje, tuos vėrinius skaldėme su plaktuku. Ir pasitaikė vienas vėrinys, kad nuo menko smūgio viršutinis lako sluoksnis nuskilo, o viduje plastikas. Tikras perlas turi luptis kaip kriauklė, sluoksniais, jis taip lengvai nesuskyla.“

Į juvelyrinių dirbinių gamybą vis labiau įsitraukianti Ingrida sako pastebėjusi, kad lietuvių skonis ir puošimosi įpročiai kiek kitokie nei bričių. „Mes įpratusios daugiau puoštis ir kreipti dėmesį į originalumą, kad tai būtų ne masinės gamybos, o vienetinis – „tik aš viena turiu tokią“. Kiekvienai smagu užsidėti kažką ir žinoti, kad kitas neturės nieko panašaus. Be to, norima, kad papuošalas turėtų vertę. Mes prie aukso pripratę, ir papuošalai būdavo perduodami iš kartos į kartą, dabar auksas nemadingas, bet noras, kad papuošalas būtų vertingas, išliko“, – lietuvių požiūrį į juvelyrinius dirbinius apibendrina Ingrida.

Zita Čepaitė