Karjeros laiptais viename iš žymiausių Jungtinės Karalystės bankų kopianti Dovilė Lalaitė dalijasi savo sėkmės istorija. Asmenine bankininke dirbanti Dovilė prasitaria, jog lietuviai į ją kreipiasi dėl įvairiausių problemų, o atsidėkodami atneša ne tik šampano ir saldainių, bet ir lietuviškų kumpių...

- Nesuklysiu Tavo įsikūrimą čia pavadinusi sėkmės istorija...
- Anglijoje gyvenu jau ketvirtus metus. Mano draugas Darius gavo pasiūlymą atvažiuot padirbėt, tai mums buvo netikėta, bet idėja patiko, tai ir išlėkė. Po metų nesiruošė grįžti, tai aš pas jį atskridau, nes buvo sunku bendrauti per atstumą. Tuo metu studijavau, todėl susitariau dėl akademinių atostogų, galvojau, kad užsidirbsiu kažkiek ir grįšim po metų abu. Tačiau kai atvykau, nelabai sekėsi, pirmą pusmetį neturėjau nuolatinio darbo, buvau puolus į neviltį, gailėjausi, kam čia atvažiavau, bet namo irgi nesinorėjo grįžti nieko nepešus... Man labai pasisekė, nes dabar turiu darbą, kuriuo didžiuojuosi ir kuris man patinka, įsitvirtinome čia ir esame laimingi...

- Darbas banke, ir dar asmenine bankininke, gana prestižiška, ypač lietuvaitei Anglijoje. Kaip to pasiekei?
- Sutinku, nes tikrai daugelis nustemba, kai sužino, kad lietuvė dirba banke Anglijoje, nors nesuprantu kodėl? Matyt, aš buvau tinkamoje vietoje tinkamu laiku (šypsosi). Pasiūlymą dirbti banke gavau atėjusi į susitikimą su savo asmenine bankininke. Pagalvojau, kad nėra ko prarasti, išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir sulaukiau skambučio, o po trijų etapų interviu gavau darbą. Sunku nebuvo, nes darbas banke buvo tai, ko norėjau, todėl pasitikėjau savimi.

- Turbūt tautiečiai apsidžiaugia, kai banke sutinka Tave?
- Labiausiai apsidžiaugia vyresnio amžiaus tautiečiai, nes dauguma beveik nešneka angliškai. Dažniausiai ateina ieškodami patarimo, paaiškinimo, su įvairiom problemom, nes jiems bankininkystė čia – naujas dalykas. Esu gavusi iš jų ir „kyšių“ (šypsosi) – ir kumpių, ir šampano, gėlių, saldainių. Lietuvaičiams tai įprasta, o Anglijoje tai nepriimtina.

- Šį atsakymą iš patikimo bankininko norėtų gauti visi lietuviai... Ar gali išduoti, pagal kokius kriterijus banke vertinama, atidaryti sąskaitą ar ne? Gal svarbu, kaip klientas atrodo ir jo anglų kalbos lygis?
- Prieš kokius 30 metų, kai bankuose kompiuterių dar nebuvo, kiekvienas bankininkas turėjo savo knygą, kurioje rašydavo kliento sąskaitos istoriją. Tais laikais bankininkai spręsdavo, suteikti paskolą, atidaryti sąskaitą ar ne, todėl žmonėms būdavo svarbu sudaryti jam gerą įspūdį. Dar ir dabar sulaukiame garbaus amžiaus klientų, kurie į banką tik su kostiumu reikalų tvarkytis ateina. Tačiau dabar viskas kompiuterizuota ir pagal duomenis sistemoje matome, ar galime išduoti paskolą arba atidaryti sąskaitą. Mums, lietuviams, sąskaitai atsidaryti užtenka paso arba tapatybės kortelės, kadangi esame Europos Sąjungoje. Jei ateina dirbantis žmogus – sąskaitą gaus be problemų. Tačiau bankininkas turi teisę neatidaryti sąskaitos banke, jei, tarkim, žmogaus kredito istorijoje yra įsiskolinimų. Jei ateina ką tik į JK atvykęs, nedirbantis žmogus, jam išduodama tik pati paprasčiausia grynųjų pinigų sąskaita, kurią vėliau galima pasikeisti į geresnę. Tačiau reikia prisiminti, kad teisę į banko sąskaitą turi kiekvienas lietuvis.

- Kaip manai, ar grožis lietuvaitėms padeda čia „prasimušti“?
- Gal tai ir neteisinga, bet išvaizda daug ką lemia, ypač jei darbo esmė – tiesioginis bendravimas su žmonėmis, dauguma darbdavių norės malonaus ir išvaizdaus darbuotojo.

- Girdėjau, kad banke su kolegomis vykdėte labdaros akciją...
- Mes dažnai organizuojame labdaros akcijas, turime gerą vadovę, kuri mielai pritaria mūsų idėjoms. Paskutinės didesnės akcijos buvo skirtos vietinei mergaitei, sergančiai vėžiu, ir žmonėms, nukentėjusiems nuo Japonijos cunamio, paremti. Mergaitės, vardu Lily, močiutė, kuri yra banko klientė, vieną dieną papasakojo vienai mūsų kasininkių, kad jos anūkė sunkiai serga ir jai reikia 300 tūkstančių svarų gydymui. Kasininkė perdavė tai visam kolektyvui, taip ir kilo idėja prisidėti ir mums. Surengėme namie gamintų saldumynų mugę ir visus aukotus pinigus skyrėm Lily. O kai išgirdome apie nelaimę Japonijoje, nutarėme surengti dar vieną akciją.

- Tvarkai kitų žmonių piniginius reikalus.. O kiek svarbūs pinigai tau pačiai?
- Pinigai yra priemonė įgyvendinti mano tikslams ir svajonėms. Nežinau, ar norėčiau būti milijoniere, tada nebeturėčiau svajonių, viską būtų per lengva įgyvendinti. Manau, geriausia turėti pinigų tiek, kiek reikia.

- Koks bankininkės laisvalaikis?
- Nesu išskirtinė, kaip ir daugelis mėgstu skaityti, susitikti su draugais, pažiūrėti gerą filmą, ar paklausyt muzikos, o neseniai pradėjau lankyti šokių pamokas. Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, norėčiau studijuoti, nes taip ir nebaigiau savo studijų Lietuvoje. Didžiausia silpnybė – parduotuvės. Mėgstu apsipirkinėt ir negaliu atsispirt batams (juokiasi). Man visada labiau patiko Londonas, ten verda gyvenimas, tiek daug lankytinų vietų, renginių, parduotuvių, kavinių, nėra kada nuobodžiaut, o Lutonas daug ramesnis ir nuobodesnis, bet čia jau mano namai. Didžiausias pliusas čia – labai arti oro uostas.

- Tavo istorija gali įkvėpti kitus, svajojančius ne apie juodą darbą užsienyje... O kokių svajonių Tu turi?
- Manau, kad svarbiausia niekad nenuleisti rankų, pasitikėti savimi ir savo gabumais. Ir nenustoti ieškoti, nes tik ieškantys randa. Esu laiminga čia, net nebeplanuoju grįžti atgal į Lietuvą, su kuria mane sieja tik ten likę draugai ir artimieji. Kokios svajonės? Labai žemiškos: kilti karjeros laiptais, kitą vasarą ištekėti ir įsigyti savo būstą. Mano kredo – „never give up!“.

Kalbėjosi J.Terminaitė