Zita Čepaitė, "Infozona"

Lietuvoje ruduo – grybavimo metas. Ir į Angliją atvykę lietuviai neretai nostalgiškai prisimena grybų ir rudeninio miško kvapą. Tačiau yra ir tokių, kurie įsigudrina pasigrybauti ir Londono parkuose ar aplinkiniuose gamtos rezervatuose.

Su Vakarų Londone gyvenančiu Gintautu Bosu grybauti susiruošėme ankstų sekmadienio rytą. Ketverius metus Londone gyvenantis vyras sakė grybauti važiuojantis į „Virginia Waters“ parką netoli Vindzoro. Su Lietuvoje miškų ūkyje ilgus metus dirbusiu, miškus ir grybus gerai pažįstančiu vyriškiu buvo įdomu pasižvalgyti, kur ir kokių grybų galima rasti nevažiuojant toli nuo Londono. Beje, Rytų Londono lietuviai sakosi šilbaravykių randą Epingo miške ar Grinvičo ąžuolynuose.

Gintas džiaugiasi radęs didelę kiaulabudę, kitų dar vadinama skėčiu, kurių Lietuvoje nelabai kas ir renka. „Jų virti nereikia, išplauni, supjaustai galvą dideliais gabalais, kotas valgymui netinka, išvolioji plaktame kiaušinyje, paskui miltuose ir pakepini keptuvėje ant sviesto. Skonis, jei nežinai, ką valgai, kaip žuvies“, – išduoda neįprastą receptą G.Bosas.

Grybauja žmona lenkė

Miške atsidūrėme gerokai prieš aštuonias. Dar tuščia, žmonių nedaug, vienas kitas išvedęs savo šunelį palakstyti. Tačiau vos spėjo Gintas išsitraukti iš kišenės polietileninį, žalios spalvos maišelį ir įmesti ten pirmąsias ūmėdes, vos spėjome išlįsti į miško pievelę, mus užkalbino vieno šunelio šeimininkas. „Tai grybus renkate?“ – pasisveikinęs pasiteiravo. „Taip, – atsakėme. – O iš kur jūs žinote? Ar jūs irgi einate grybauti?“ „Ne, aš tai ne, – atsakė iš pažiūros šešias dešimtis perkopęs britas. – Bet mano žmona lenkė dažnai čia grybauja.“ Jis prisiminė, kad prieš trejetą metų šiame miške jo žmona pririnko net kelias pintines grybų, vos panešė. Iš bendrauti nusiteikusio brito dar sužinojome, kad netolimose apylinkėse yra vietovių, kur 80 proc. gyventojų yra lenkai. Tą sužinoję nusiteikėme, kad šitos apylinkės greičiausiai jau bus nugrybautos. Ir radę kur nors išbarstytas grybų nuopjovas, linksmai pajuokaudavome – čia būta lenkų.
Gintas sako grybaudamas irgi sutikęs lenkų. „Kartą vienas prieina prie manęs ir klausia – ar galiu pažiūrėti į krepšį? Matyt, norėjo pamatyti, kokius grybus surinkau. Aš lenkiškai nelabai moku, bet suprasti suprantu. Tačiau jie neklausia, prieina ir iš karto kreipiasi į mane lenkiškai... Matyt, sprendžia pagal ūsus – jei su ūsais, tai lenkas“, – juokiasi Gintas.

Baravykų rado išėjęs žvejoti

Pirmiausia pasukome ten, kur pernai Gintas rinko baravykus, tikėdamiesi, kad ir šiemet jie ten auga. Tačiau šiemet ten baravykų nė kvapo, o miško paklotė beveik plikai nuskusta specialiu, į žoliapjovę panašiu, tik gerokai galingesniu prietaisu. „Galbūt jie jau ir šitą miško dalį sumanė paversti parku, kad taip švarina“, – spėliojo G.Bosas.

Pirmąjį baravyką šiame miške Gintas surado atsitiktinai – buvo išsiruošęs žvejoti, bet žuvys nekibo. Sumanęs apeiti ežerą iš kitos pusės netikėtai aptiko baravyką. Tai buvo prieš trejus metus ir nuo to karto penkiasdešimt metų perkopęs vyras nebeištveria negrybavęs.
„Nuo vaikystės grybaudavau, augau Šakių rajone, 12–13 metų vienas išeinu į mišką, grybauju. Ten yra grybingų vietų... O Prienuose, kur prieš išvykdamas gyvenau, didžiuliai miškai. Per dieną po du kartus parnešdavau grybų, nes dirbau miškų ūkyje. Pietų grįžtu – parvežu grybų, vakare – irgi“, – prisimena Gintas.
Anglijoje pasitaikius progai jį irgi traukia į mišką, tačiau dabar, kai išmoko dirbti kompiuteriu, dažnai prisėdąs prie kortų ar kauliukų.

Ir malonumas, ir nauda

Gintas sako į tikrą mišką Anglijoje grybauti išsiruošęs dar nebuvo. „Tie miškai tolokai, be to, dažnai privatūs, mašinos irgi nėra kur palikti“, – vardija priežastis prisiekęs grybautojas.
„Virginia Waters“ miškelį ir parką apsukome per trejetą valandų. Baravykų taip ir neradome, tačiau ūmėdžių – apsčiai. Gintas sakė, kad grybų įvairovė Lietuvoje didesnė – čia jam nepasitaikė rasti nei raudonikių, nei kazlėkų, nei žaliuokių. Voveraičių Gintas irgi nebuvo radęs, tačiau kaip tik tą sekmadienį jų aptiko bent poroje vietų. Beje, renkant voveraites patartina būti labai atsargiems – Anglijos spauda visai neseniai rašė, kad mirė moteris, apsinuodijusi į voveraites panašiais grybais. Pirmą kartą jis rado ir į baravyką panašų, paberžiu vadinamą grybą. Neskubėdamas, pasigrožėdamas miško vaizdais vyras per trumpą laiką parūpino šeimynai gerus ir skanius pietus. Ginto nuomone, grybavimu reikia mėgautis, ne vien tik galvoti apie naudą. „Mūsų grybų nieks neišrinks“, – mėgstamą savo tėvuko posakį prisimena vyras.

Grybų kodeksas

Pačių mažiausių, nosis iš pomiškio vos iškišusių grybų Gintas nerenka – tegu paauga.
Taip darė Lietuvoje, taip daro ir čia. Apie kokius nors reikalavimus ar draudimus, susijusius su grybavimu, jis sakė negirdėjęs. Tačiau egzistuojantis „Laukinių grybų kodeksas“ („Wild mushrooms code“) ragina prieš pradedant grybauti susipažinti su toje teritorijoje egzistuojančiomis taisyklėmis ir, jei tai privati teritorija, jos savininko ar valdytojo atsiklausti, ar galima rinkti grybus. Kodekse sakoma, kad negalima ardyti ar niokoti grybienos, o skinti grybą galima tik tada, kai jo kepurėlė jau išsiskleidusi. Kai kuriose vietovėse grybus rinkti gali būti uždrausta. Ir patariama rinkti tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįsti. Mat iš 10 tūkst. Britanijos miškuose aptinkamų grybų net 20 jų rūšių yra itin nuodingos.

Zita Čepaitė, "Infozona"