Liverpulį sudaro trys pagrindiniai dalykai – prieplauka, geležinkelis ir sandėliai. Įvairiausių gėrybių sandėliavimas ir jų gabenimas jūros bei sausumos keliais keletą amžių formavo šios vietos peizažą ir gyvenimo būdą. Tačiau pastaraisiais metais sandėlius užkariavo menai. Čia savo darbus rodo menininkai iš viso pasaulio, tarp jų ir iš Lietuvos.

Nuo rugsėjo 17 d. iki lapkričio 28 d. Liverpulyje vyksta jau šešta šiuolaikinio meno bienalė. Liverpulio bienalė šiuo metu yra vienas didžiausių Jungtinėje Karalystėje (JK) šiuolaikinio meno festivalių. Šiemet šioje bienalėje pirmą kartą lankytojai gali susipažinti su penkių lietuvių menininkų kūriniais: Lauros Garbštienės vaizdo darbu „Filmas apie nežinomą menininkę“, Žilvino Kempino instaliacija „Lemniscate“, Žilvino Landzbergo specialiai bienalei sukurta instaliacija „Šventi pažadai“ bei Svajonės ir Pauliaus Stanikų piešinių ir objektų instaliacija „Alergija saulei“. Įdomu, kad tris iš išvardintų menininkų galima vadinti emigrantais – Svajonė ir Paulius Stanikai gyvena Paryžiuje, Žilvinas Kempinas – Niujorke.
Lietuvių kūriniai, kaip ir daugelis bienalės menų, buvo eksponuoti buvusiame dokų teritorijos sandėlyje, po rekonstrukcijos virtusiame kultūros centru (Contemporary Urban Centre).

Nors šioje bienalėje dalyvavo daug žinomų menininkų iš įvairiausių pasaulio šalių, Lietuvių ekspozicija sulaukė išskirtinio dėmesio. Jos atidaryme dalyvavo ne tik LR ambasadorius JK Oskaras Jusys, kurio manymu, ši paroda – tai puiki ir ilgalaikė Lietuvos reklama, bet ir Liverpulio merė Hazel Williams bei JK kultūros, komunikacijos ir kūrybinių industrijų ministras Edas Vaizey.

Lietuvių ekspozicijoje daugiausia dėmesio ir komentarų sulaukė Žilvino Kempino instaliacija, kurią sudaro du pramoniniai ventiliatoriai ir magnetofonuose naudojamos juostos. Ventiliatorių pučiamas oras laiko erdvėje pakibusį iš magnetinės juostos susuktą didžiulį begalybės ženklą, kuris mirga, banguoja ir nuolat kinta, bet niekad nenukrenta ant žemės.

Aktyvi ir dinamiška Ž. Kempino instaliacija sužavėjo Liverpulio merę – savo kalboje šią instaliaciją ji pavadino ir nuolat kintančio, savęs nuolat ieškančio ir iš naujo atrandančio Liverpulio metafora. O Kultūros ministrui, konservatoriui E. Vaizey kūrinys sukėlė politines asociacijas. Jis šmaikštavo, kad Ž. Kempino darbas gali būti dabartinės Britanijos koalicijos (tarp konservatorių ir liberaldemokratų) trapumo ir nenuspėjamumo simbolis.

Lietuvių paroda sulaukė ne tik politikų palankumo, bet ir teigiamo meno kritikų vertinimo bei lankytojų susidomėjimo. Galbūt kaip tik dėl to, kad šioje ekspozicijoje kūrėjams bei parodos organizatoriams pavyko tinkamai sudėlioti ir žmogiško jautrumo ir industrinės dvasios elementus.

Mat, Liverpulis, kadaise vienas svarbiausių Britanijos uostų ir pramoninės industrijos variklių, dabar siekia tapti kultūrinės industrijos varikliu. Dokų sandėliai pavirto populiariomis, gausiai lankomomis meno galerijomis, kaip, pavyzdžiui, garsioji „Tate Liverpool“, 1988 m. įsikūrusi viename iš prieplaukos sandėlių. Iš kadaise vilną ir anglis vežiojusių garlaivių sklindanti muzika rodo, jog jūreiviški triumai nesunkai pakeitė savo paskirtį tapdami populiariais muzikos klubais. Net gatvėse, ypač tuose kvartaluose, kur nemažai apleistų namų, gali aptikti netikėtų siurprizų: užrašą „ar tu tiki Dievą?“ ant apleisto pastato ugniasienės ar animacinį filmuką primenantį vaizdelį ant namo fasado. Kitur išgirsti dunksėjimą lyg kas kaltų polius, dar kitur gatvės triukšmą užgožiantį dūžtančio stiklo garsą. Tai garsai būdingi darbininkų miestui, bet dabar juos skleidžia ne sunkiasvorė darbo liaudis, bet užuominomis bei nuorodomis žaidžiantys menininkai. Pramoninę industriją keičia kultūrinė, bet industrijos dvasia gyva. Kultūros gamyba ir jos vartojimas čia vyksta visu tempu.

Zita Čepaitė