"Nordea Bank Lietuva" ekonomistas Ž.Mauricas tvirtina, kad jeigu bent kas trečias emigrantas grįš į Lietuvą, pridėtinė vertė bus gerokai didesnė, nei trys bedarbiai.

Interviu, kurį ekonomistas davė tinklapiui "Delfi", jis svarsto, ar pagal emigruojančiųjų mastą pirmaujančios Lietuvos gali laukti emigracija sėkmingai pasinaudojusios Airijos, ar viso labo nuskurdusio Anykščių šilelio likimas, perfrazuojant: „tik ant asfalto pliko, keli apykreiviai pensininkai liko...“ Anot Žygimanto Maurico, į Lietuvą su idėjomis ir investicijomis grįžę emigrantai šaliai galėtų padėti aplenkti Estiją.

"Nordea Bank Lietuva" specialistas aiškina, kad trumpuoju laikotarpiu emigracija padaro didelę žalą šalies ekonomikai - ypač tuomet, kai emigruoja patys darbščiausi ir gabiausi gyventojai. Duomenys rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį emigravo kone kas šeštas darbingo amžiaus Lietuvos pilietis.

Tačiau Ž.Mauricas čia įžvelgia didele dalimi ir tipinę "lietuviško charakterio" apraišką, kai linkstama skųstis negandomis, o ne džiaugtis atsiveriančiomis galimybėmis.

Emigracija turi ir teigiamų pusių

Anot specialisto, teigiamos emigracijos pusės - tai, visų pirma, galimybė žmonėms geriau išnaudoti savo darbinį ir kūrybinį potencialą: "Pažvelgus į Lietuvos istoriją matome, kad dalis gabiausių ir darbščiausių gyventojų nuolat emigruodavo iš Lietuvos į didesnes ir turtingesnes šalis – ar tai būtų Lenkijos Respublika, ar Rusijos Imperija, ar Vakarų Europos šalys ar legendomis apipinta JAV. Nemaža dalis šių emigrantų vėliau sugrįždavo į Lietuvą ir, panaudoję savo sukauptą patirtį bei idėjas, įdėdavo svarų indėlį į visuomenės socialinės, ekonominės ir politinės raidos formavimą," priduria Ž.Mauricas.

Specialistas primena, kad net ir tos pačios Airijos ekonominį "stebuklą" didele dalimi lėmė užsienio informacinių technologijų (IT) kompanijų investicijos, kurias į šią šalį priviliojo JAV ir Jungtinėje Karalystėje dirbę airių emigrantai. Pasak Ž.Maurico, panašias tendencijas jis mato ir Lietuvoje - juk ir "Euromonitor International" į Lietuvą "atėjo" ne be šioje kompanijoje dirbusių lietuvių pagalbos.

Ekonomistas primena ir paradoksą, kad kai kuriais atvejais emigracija padeda ugdyti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, nes būtent emigrantai ilguoju periodu pasirodo esantys didžiausi lietuviškos kultūros puoselėtojai. Anot jo, tai natūralu, vadovaujantis posakiu, kad žmonės pradeda vertinti tai, ką turintys tik tuomet, kai to netenkantys.

Užduodamas retorinį klausimą, "ar geriau emigruoti, ar likti namuose ir krimsti bedarbio duoną?", ekonomistas pats į jį ir atsako: "Jei bent kas trečias emigrantas grįš į Lietuvą, tai bus gerokai didesnė pridėtinė vertė negu trys viltį praradę bedarbiai. Be to, grįžę jie sukurs naujas darbo vietas ir taip užtikrins, kad ateityje kitiems nebetektų emigruoti."

Studentai - rizikos grupė

Didesnės rizikos grupei specialistas būtų linkęs priskirti išvykstančius studentus, mat kuo anksčiau jaunimas išvyksta iš Lietuvos, tuo didesnį tikimybė, kad jie nutrauks sąsajas su šalimi.

Visgi dalyvavimą mainų programose ar vykimą studijuoti magistro ar trumpalaikių apibrėžtų studijų, anot Ž.Maurico, yra skatintina, netgi būtina: "Tai labai geras dalykas, nes žmogus ir pamato, kaip yra užsienyje, ir pasisemia idėjų, naujų įžvalgų, o tada daugiau mažiau grįžta į Lietuvą. Neretai žmonės, kurie jau ir bakalaurą, ir magistrą studijuoja užsienyje, praranda ryšį su Lietuva ir jiems būna sunkiau grįžti, adaptuotis Lietuvoje jau grįžus."

Grįžti nori bemaž visi

Žygimantas Mauricas teigia, kad iš patirties matęs, jog sugrįžti į Lietuvą bent slapčiomis viliasi visi emigrantai - ne veltui jie patriotiškai klausosi lietuviškos muzikos vakarėliuose ir karštligiškai domisi lietuvišku kinu. Tačiau daugeliui jų kelią užkerta ekonominė situacija.

Anot ekonomisto, gerai būtų, kad bent trečdalis emigravusiųjų sugrįžtų pasisėmę naujų idėjų, išmokę taikyti naująsias technologijas, metodus ir turintys šiek tiek kitokį požiūrį į darbą.

Emigrantų, norinčių pritraukti verslą į Lietuvą ir patiems sau sudaryti galimybes bei saugumo garantijas, esama. Tačiau jų grįžimas priklauso didele dalimi ir nuo valstybės sukuriamų sąlygų - derėtų kurti palankesnes verslui sąlygas Lietuvoje, o į tai įeina ir biurokratinės naštos mažinimas, ir verslumą skatinantys mokestinės aplinkos pokyčiai. Itin svarbu ir infrastruktūra, kuri gali užtikrinti žmogaus saugumo jausmą.

Kaip vilties paliekantį pavyzdį Ž.Mauricas pateikia Airijos pavyzdį: "iš Airijos buvo emigravę trečdalis gyventojų, emigracijos mastas buvo gerokai didesnis nei Lietuvoje. Tačiau vėliau airiai pamatė, kad ekonomikos sistema stabili, mokesčiai, ypač darbo jėgos, sumažinti, korupcija praktiškai panaikinta, sudarytos sąlygos vystytis verslui. Tada žmonės pamatė atsiveriančias galimybes ir buvę emigrantai masiškai pradėjo grįžti į šalį. Su savimi jie atsivežė visas IT kompanijas."

Skaudulys - neteisingumo jausmas

Vardydamas tris pagrindines emigracijos priežastis - ekonominę, socialinę aplinką ir klimatą, Ž.Mauricas nepaneigia, kad trečioji gali būti daugelio emigravimo istorijų priežastis, tačiau priduria, kad pagrindinis faktorius yra visai kitas. Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir šalių, iš kurių emigruojama mažai, kad ir Estijos, yra neteisingumo jausmas, kuris susiveda į pajamų pasiskirstymą: Lietuvoje yra didžiausias skirtumas tarp neturtingųjų ir turtingiausių gyventojų.

Kita priežastis emigracijai daugeliui - teisingumo stoka ar bent įspūdis, kad jos tokios esama, nors šiuo aspektu neigiamą įvaizdį formuoja ir žiniasklaida. Be to, visuomenėje gyva nuojauta, kad į gyvenimą privalu kabintis savo jėgomis, nes valstybė nė vienu nepasirūpinsianti.

Esama ir kitų priežasčių, kad ir verslo kultūros stoka. Verslo kultūra Lietuvoje nedideliais greičiais vejasi Vakarų Europos kultūrą, tačiau vis dar apstu neteisingo elgesio ir išnaudojimo atvejų, po kurių žmonės padaro išvadas, kad Lietuvoje "visos įmonės tokios".

Parengta pagal www.delfi.lt informaciją