Deimantė Dokšaitė
Lietuviams.com

32 metų Moacir P. de Sá Pereira traukia dėmesį savo požiūriu apie įvairias išeivijos ir Lietuvos aktualijas, kurį dažniausiai skelbia savo tinklapyje, o kartais ir išeiviškoje, o labai retkarčiais ir Lietuvos spaudoje. Nes tas požiūris toks dažnokai nelabai įtinkantis daugeliui užsienio lietuvių, toks pakutenantis jiems padukus ir visad argumentuotas bei vertas paskaitymo. Apie požiūrius, o ne apie asmeninius dalykus ir buvo mudviejų pokalbis. Kita vertus, juk požiūriai į dalykus daugeliu atveju ir priklauso nuo žmogaus aplinkos, kokia ji, tad šiek tiek užkabinome ir tai. Moacir gimė lietuvės ir brazilo šeimoje, mokėsi savaitgalinėje lietuviškoje mokykloje, vasaras leisdavo lietuviškose stovyklose, o dabar jis Čikagos universiteto doktorantas. O štai cepelinų paskutinį kartą valgė vasario mėnesį lietuviškame Čikagos restorane bei jau yra išskyręs kampą savo skrandyje „Švyturio“ alui šią vasarą, mat lankysis Lietuvoje. Čia tik šiaip detalės, nuo, kurių, kartais priklauso požiūriai.

Pamačius tavo vardą ir pavardę tikrai nešautų į galvą, kad moki lietuviškai. Dar mažiau tikėtina turėtų būti mintis, kad pats esi lietuvis. Gal galėtum šiek tiek paaiškinti savo ir savo šeimos ryšį su Lietuva?
Mano motinos tėvai pabėgo su mano dėde iš Lietuvos po karo (senelis nuo Utenos, o močiutė iš Alytaus apylinkių) ir atsirado Vinipege (Kanada). Ten gimė mano motina, ir jie visi atvyko į Čikagą. Mano tėvas gimė ir augo Brazilijoje, bet persikėlė į Čikagą prieš maždaug 35 metus. O aš gimiau Čikagoje ir čia grįžau mokytis. Tačiau mano dabartinio ryšio su Lietuva pagrindas - tai paprastai socialinis. Turiu Lietuvoje daug draugų ir man šiaip patinka būti Vilniuje ir patirti tą euro-atmosferą.

Galbūt Lietuva mano „protėvių žemė“, bet man tas faktas atsitiktinis ir man sunku jį įvertinti. Tad nusileidęs Vilniaus oro uoste nejaučiu, kad sugrįžau į kažkokią istorinę tėviškę. Jei taip laisvai kalbėčiau prancūziškai ir tiek draugų turėčiau Paryžiuje, tai gal panašiai patrauklus būtų Paryžius.

Tavo komentarai apie pilietybės reikalus, apie Lietuvos prekės ženklą ir įvaizdį, apie išeivijos aktualijas vis pasirodo spaudoje. Rašai, nes negali tylėti? Kokių atgarsių sulauki?
Rašau dėl dviejų priežasčių. Pirma - man tai gera praktika. Aš savo straipsniuose išbandau mintis, taktikas ir retoriką, kurią vėliau panaudoju savo akademiniame gyvenime. Bet man nesmagu rašyti tiktai sau, tai siūlau savo mintis spaudai ir jiems kartais atrodo, jog mano mintys vertos platinimo. Taip pat, drąsiai galiu įdėti bet ką į savo tinklapį. Deja, rašau daugiausia angliškai, tad kai rašau apie Lietuvą, tą mažai kas skaito.

Antra priežastis - jaučiu, kad išeivijoje būna tik du keliai tiems kuriems lietuviška kultūra įdomi: arba dirbti su lietuvių bendruomene arba nieko oficialiai nedaryti. Manęs abu keliai netraukia, tai aš bandau kurti nuosavą kelią, kuriam naudoju mintis ir taktikas iš savo akademinio gyvenimo. Tai sudarau ratelį.

Manau, kad svarbu, sekant akademinį gyvenimą, dar vis dalyvauti neakademinėje visuomenėje. Labai lengva su savo žargonu ir maža grupele specialistų užsirakinti „univero“ bokštelyje, bet man tas gyvenimas neįdomus. Ir taip išeina, kad mano akademiniai interesai - nacionalizmas, tautiškumas, tapatybė - susisieja su klausimus apie lietuvybę. Tad viskas patogu ir „cute“.

Keli Lietuvoje gyvenantys buvę išeiviai yra man sakę, kad grįžę į išeiviją – JAV, Kanadoje, Australijoje, tiesiog neberanda bendros kalbos su bendruomenių aktyvistais, sako, kad su jais sunku susikalbėti, nes jų vaizdas apie Lietuvą labai iškreiptas ir toli gražu neatitinka realybės. Ką apie tai manai?
Spėčiau, kad nebuvo daug bendrų kalbų ir prieš kelionę į Lietuvą... Atrodo, jog yra problema, kad išeivijoje, ir aš labai čia apibendrinu, yra maždaug viena Lietuvos vizija. Lietuva - tas fantazijos sukurtas kraštas, kurį išeiviai sukuria iš naujo per beveik kiek vieną kultūrinį renginį. Tačiau, šita Lietuva ne tik neegzistuoja, bet ji ir niekad neegzistavo. Šalia to, nėra vienos Lietuvos. Neįmanoma visų „lietuvų“ suskaičiuoti ir jos apskritai keičiasi be sustojimo.

Man labai sunku suprasti ką išeivis turi omenyje sakydamas, „man svarbi Lietuva.“ Kuri Lietuva? Iš kokio istorinio laiko? Iš kokios pusės? Kodėl ta, o ne ana?

Vienintelė Lietuva, apie kurią galima diskutuoti stabiliai ir įsivaizduoti, kaip objektą su beveik suprantama vidutine logika, tai ta Lietuva, kuri yra Lietuvos Respublika. Lietuvos Respubliką, pagal politines normas (ji bent turi sienas ir valdomąjį organą, kurį visas pasaulis pripažįsta), galim pristatyti gan tvirtai. Ji turi tokią valdžią, tiek hektarų plotą, tokią valiutą ir t.t. Lietuvos tautą galim tiktai pristatyti lygindama ją su kita tauta. Lietuviai margučius dažo šitaip, ukrainiečiai šitaip. Lietuviai šitokius įdarus naudoja koldūnuose, o lenkai tokius. Kultūra ir kalba (ir, tai, tada irgi tauta) auga ir iš panašumų (visi valgom koldūnus) ir skirtumų (bet lietuviai juos paruošia šitaip).

Turėtų tada būti aišku, kad Lietuvos Respublika ir lietuvių tauta yra du itin skirtingi dalykai. Tai tas, spėčiau, pasidaro daug aiškiau, kai žmogus gyvena Lietuvoje (nors aiškiai pats nežinau). Tai sugrįžę, šitie JAV lietuviai gal stipriau mato, kad išeivijos pagrindinis tikslas atrodo siekti tautinių tikslų, o ne valstybinių. Bet Lietuvoje, aktualiau ta politika ir kaip kasdieninė valstybė veikia.

Bet kuri tauta, kol tebeturi tautiečių, visados bus - nėra žmogaus, kuris nuosavos tautos ar kultūros neturi. Nėra žmogaus, kuris neturi gimtinės kalbos. Bet yra daug žmonių, kurie badauja. Politika ir valstybė padeda su bado naikinimu, o tautinis darbas – rūpintis problema, kuri neegzistuoja, būtent „nutautėjimu“. Man iki galo nėra aišku, kodėl taip sunkiai dirbame išlaikyti tautą, o ne užtikrinti tam tikrą gyvenimo lygį mūsų „bendrataučiams“.

JAV itin ryški takoskyra tarp senosios ir naujosios išeivijos. Pastebima ir dar viena atskilusi nuo senosios išeivijos grupė – jauni, JAV gimę lietuviai, tie, kurių seneliai ar tėvai emigravo į JAV. Tačiau tie jauni žmonės, panašu, irgi „plaukia“ prieš savo senelius ir tėvus, turi visai kitokį požiūrį. Gali būti, kad vienas tokių esi tu? Ar tokiems nėra dar sunkiau nei „trečiabangiams“, nes jūs esate traktuojami tarsi kažkokie išdavikai, išsišokėliai?
Šiais laikais niekas nieko nevadina išdaviku, bet gal klystu. Mano pažįstamai, kurie žiūri į bendruomenę kritiškai, greičiausia jau seniai pasidavė ir apskritai iškrito iš lietuviško visuomeninio gyvenimo. Kam gaišinti energiją ginčuose?

Man atrodo, kad yra tam tikra sklerozė, kuri kliudė išeivijai. Bet per garsiai neverta man skųstis, nes nenoriu į tos sklerozės katilą įšokti. Taip pat, nedrįsčiau už savo kartą kalbėti su savo atsitiktiniais pastebėjimais. Galiu tik asmeniškai sakyti, kad šiuo momentu, man nėra didelio susidomėjimo glaudžiai dirbti su lietuvių bendruomene (neskaitant jaunimo sąjungų). Kai pagaliau subręsiu, gal nuomonė pasikeis.

Teko skaityti ne vieną tavo pasisakymą dėl dvigubos pilietybės. Gal galėtum trumpai suformuluoti savo požiūrį į šį reikalą?
Man atrodo, jog dviguba pilietybė yra geras daiktas. Ji suteikia platesnę ateitį žmogui (ypač finansiškai) ir aš tai remiu. Juo daugiau atidarytų durų, tuo geriau. Tačiau aš nesutinku, su mintimi, kad dvigubos pilietybės klausimas gali būti siejamas su tautiniais dalykais ar žmonių teisių retorika. Žmogus, pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, turi teisę į vieną pilietybę. Antra, mano manymu, yra tik „bonus“. Ši deklaracija skiria tautybę ir pilietybę (ir reikalauja, kad žmogus galėtų džiaugtis abiem). Išeivijos lietuviams, ypač tiems, kurie pergyveno įvairias okupacines kariuomenes, gal sunkiau tai daryti. Bet man atrodo, kad tai daryti yra labai svarbu.

Taip pat, nesuprantu, kodėl Seimas ir išeivijos organai žaidžia žaidimus apie dvigubą pilietybę, o ne rengia paprastą referendumą. Būtent jame jie turėtų išleisti savo politinį kapitalą. Jau daugiau nei metus labai aišku, jog dvigubą pilietybė tokiems kaip man bus suteikiama tik pravedus referendumą. Kodėl diskutuojama apie NATO šalis ar Europos Sąjungą?

Lietuvoje, o ir išeivijoje, paskutiniu metu kyla daug diskusijų dėl Lietuvos finansinės paramos užsienio lietuviams. Pasigirsta kalbų, kad emigrantai užsiima parazitavimu. Ką manai tu?
Man belieka tiktai pasitikėti, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) ir kiti Vyriausybės organai gudriai dalina pinigus. LRV nusprendė, kad jiems svarbu išlaikyti lietuvius išeivijoje, ir tam jie skiria lėšas. Ir tol kol jie skiria, žmonės jų prašys. Vyriausybės atsakomybė spręsti kur ir kada parazitavimas prasideda.

Sieki mokslų aukštumų. Kokios srities daktaras būsi? Kažkada esi užsiminęs, kad mielai padirbėtum Lietuvos universitetuose? Kada nors bandei ieškoti galimybių įsidarbinti Lietuvoje?
Aš pradedu savo disertaciją Anglų kalbos ir literatūros katedroje. Būtų malonu, galėti dėstyti Lietuvoje ir tai būtų gal vienintelė priežastis, kodėl persikelčiau. Nesu rimtai bandęs ieškoti galimybių, nes savo mokslų dar nebaigiau. Tačiau, man atrodo, kad gal būtų neįmanoma rasti etato Lietuvoje, dėl to, kad mano specialybė (JAV romanai) nelabai tinka Lietuvos akademiniam pasauliui. Bet kas žino kas bus ateityje.

Vasara, atostogos Lietuvoje – puikios. Bet jei reikėtų čia gyventi, nemanai, kad būtų ne taip paprasta?
Aišku! Manau, iš tikrųjų, kad gal, dėl to, iš dalies tie buvę išeiviai taip sunkiai bendrauja su JAV lietuviais po sugrįžimo. Jei JAV lietuviui Vilniaus senamiestis tik vasarvietė, tik Disney World, kur visi šneka lietuviškai ir šoka Suktinį - tai Lietuva visados jam bus sapnų šalis. Šitą ryškiai matome, kai per dainų šventę JAV lietuviukai užverčia senamiestį „tūsais“. Jie atvyksta į Vilnių ir reikalauja, kad visi padavėjai laisvai suprastų jų dažnai sunkią lietuvių kalbą, kad juos aptarnautų „vakarietiškai“ ir, kad juos karalaičiais vadintų. O ir, kad dėkotų, kad Adamkų išleidome iš JAV valdyti Lietuvą... Neva paaugliams iš JAV Lietuva kažkokia nuosavybė. Bet tą jausmą... na, nežinau kaip jis dingsta. Gal tik su amžium ir patirtim. Paaugliai visur savanaudiški. Taip pat, spėju, jog pats būnu snobas kai esu Lietuvoje. Sunku pamiršti, kad Amerika, tai geriausia šalis pasaulyje!

Su patirtimi, pasidaro aišku, kad tą Lietuva, kurią lietuvaičiai mato per dainų šventę – nėra normali, kasdieninė. Naktibaldos valandos... laistant litukus Prospekte... tai atostogos, ne gyvenimas. Šitaip negalėčiau nuolat gyventi JAV, tai kodėl manyčiau, jog įmanoma taip gyventi Lietuvoje?

Ką tau pačiam suteikia lietuvybė ir ką per ją prarandi?
Nežinau kaip į šitą klausimą atsakyti. Man lietuvybė suteikė progų sudaryti didelį ratą draugų ir turėti visuomeninį gyvenimą. Taip pat, esu dėkingas, kad mama (ir tėvas!) mane ir brolius augino kalbėdami lietuviškai, bet tai daugiau, dėl to, kad man atrodo, kad labai vertinga gyventi poliglotinį gyvenimą. Tai aš čia seku filosofą Džordžijų Agambeną, kuris kalba apie „bet kurį“. Svarbu, kad aš turėčiau kažkokį visuomeninį gyvenimą, bet nesvarbu, kad tas gyvenimas „lietuviškas“. Mano lietuviškumas tiek pat atsitiktinis kaip mano meilė beisbolui.

Be lietuvybės, aš dalyvaučiau kitoje visuomenėje, kuri būtų turbūt daugiau politinė. Aš daugiau laiko praleisčiau su savo nelietuviais draugais. Mano broliai ir aš augome toje pačioje šeimoje, bet mes kiekvienas visiškai skirtingai žiūrime į tą „lietuvybę“. Manau, kad nėra kažkokios esmės lietuvybėje, kuri skatina tam tikrą elgesį. Žmogus tik pasinaudoja tuo, kas jam patogu, smagu ir žinoma.

Kada paskutinį kartą valgei cepelinus ir gėrei lietuvišką alų?
Senas kambario draugas mane aplankė su mašina vasario mėnesį, tai nuvažiavome į „Kunigaikščių užeigą“ Čikagos priemiesčiuose. Ten pavalgiau cepelinų su varške. O alaus jau beveik pusę metų negeriu. „Švyturys“ ką tik pateikė pageidavimą nuomotis kampelį mano skrandyje pradedant liepos pirma.

Ateityje, jei turėsi vaikų, mokysi juos lietuvių kalbos, kultūros, istorijos?
Viskas priklauso nuo aplinkos. Mano lietuviška vaikystė - rezultatas mano mamos didžiausių pastangų. Ji mus vežė 200 km kiekvieną šeštadienį, kad galėtume dalyvauti lituanistinėje mokykloje. Ji mus veždavo 1400 km į Dainavos stovyklą, apsisukdavo ir grįždavo namo. O po dviejų savaičių vėl kartodavo ilgą kelionę. Bet ji irgi panašius atstumus mus vežė, kad galėtumėm išmokti groti muzikos instrumentais. Nenoriu sudaryti vaizdo, kad mano motinos pastangos buvo vien už vairo, bet tai sudaro tam tikrą greitą vaizdą. Bet mano mažytė dukterėčia auga Arkanzase. Net ir 200 km kelionė jos nenuves į lituanistinę mokyklą. Tad nors mano motina aiškiai labai sunkiai dirbo mus auklėdama lietuviškai, ji to neatliko pati.

Tačiau, jei gyvenčiau Lietuvoje, tai norėčiau auginti vaikus angliškai, nes jie geriau lietuviškai išmoks gatvėje negu pas imigrantą tėvą su absurdišku akcentu ir sintakse iš Marso. Jei tikiu, kad poliglotinis gyvenimas geresnis, tai privaloma suteikti mano anglų kalbą vaikui.

Bet lengviausia sakyti šitaip: man svarbiausia, kad atžalos būtų geri piliečiai ir žmonės, tikintys ir besielgiantys teisingai ir sąžiningai. Ir man tas daug svarbiau, nei kad jie mokėtų dainuoti „Čigonai“ ar eiti žydukais per Užgavėnes.

Lietuviško jaunimo užsienyje veikla paprastai siejama tik su baliais, girtuoklystėmis. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?
Sutinku ir pridedu, jog esu labai kaltas, nes daug padedu rengti šiuos įvykius. Bet pasakysiu, kad dažnai bandome kažką kitokio padaryti ir labai retai kas į tokį įvykį ateina. Rasti talkininkų dirbti prie baro itin lengva. Rasti žmonių, kurie norėtų sudaryti jaunimo diskusijų būrelį daug sunkiau. Šiuolaikinis aukštesnės - vidutinės klasės JAV jaunimas domisi daugiausia girtuokliavimu, tad tą jiems ir duodame. Anti-intelektualizmas - rimta problema visur.

Iš anapus Atlanto, kokios matosi didžiausios Lietuvos bėdos, kaip jas spręsti? O kokie pasiekimai, pasikeitimai Lietuvoje tave labiausiai džiugina?
Mane daugiausia džiugina, kad Lietuvos vyriausybė nebijo mesti šalin išeivijos patarimus. Respublika turi tam tikrą kelią (į Europą), kuriuo nori sekti ir tai daro. Jos nevaldo ta išeivijos sklerozė. Tačiau, man atrodo, kad dar vis yra socialinių problemų, kurių valdžia vengia. Tiesiog gėda, kaip ta valdžia žiūri į klausimus apie lytinę orientaciją. Nors Lietuvos Respublika gali semtis iš ilgos ir garbingos istorijos tolerantiškumo, dažnai tas tolerantiškumas kažkaip dingsta. Man buvo liūdna ir sunku vaikščioti Vilniaus gatvėmis pernai, matant visokius anti-gėjų plakatus prilipdytus prie senamiesčio sienų.

Bet tas tolerantiškumas yra susijęs su tam tikra politine jėga, kuri irgi nori pagerinti materialinį gyvenimą visiems lietuviams. Tai yra, kad gėjų problemos su opresiją panašios į ekonominę opresiją. Gi niekas nenori gyventi nuskriaustas, bet sunku tą atsiminti, jei žmogus galvoja, kad skriausdamas kitą, kažkaip toks nuskriaustas daugiau nesijaus. Bet čia pasaulinės problemos. Dėl to, kad nesu LR pilietis ar kasdieninis gyventojas, tai geriau apie politiką negaliu šnekėti... Kalbėdamas apie JAV politiką ir prezidento rinkimus galėčiau drąsiai padvigubinti šio interviu ilgį.