“Nereikia šukų – reikia draugų”. Jei žiūrite lietuvišką televiziją, turėjote ne kartą girdėti šį šūkį ir matyti nuotaikingą socialinį klipą su įžymiais Lietuvos žmonėmis. Prieš kelis mėnesius pradėtas rodyti reklaminis filmukas pristato “Mamų uniją” – paramos fondą onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Fondą, tuomet pavadintą “Juliuko” vardu, 2007 metais įkūrė vėžį įveikusi fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė kartu su nuo šios ligos mirusio Juliuko mama Edita Jakutyte. Fondas dar yra jaunas, tačiau jau turi savo atstovybę Londone – čia kilnią misiją perėmė aštuntus metus Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Zita Skudžinskienė.

Papasakokite apie “Mamų uniją” – koks tai projektas ir kaip jis pradėjo veiklą Londone?
“Mamų unija” skirta Lietuvos vaikams. Kaip ten bebūtų – ar gyvename čia, ar kitoje šalyje, esame lietuviai ir mūsų žvilgsniai krypsta į Lietuvą. Vaikai, kurie serga Anglijoje, yra aprūpinti. Kalbėjausi su gydytojais ir seselėmis, kurie dirba Anglijos ligoninėse ir jie pasakė: šie vaikai gauna viską. O Lietuvos vaikams trūksta ne tik gražių palatų, švarios patalynės, čiužinių nuo pragulų, bet netgi vaistų. Būtent todėl ir pradėjau šią veiklą - esu lietuvė ir dėl savų skauda širdį. Visai atsitiktinai radau straipsnį laikraštyje, ten buvo parašyta apie šitą fondą. Pati Londone turiu parduotuvę, pagalvojau, kad padėsiu urnelę ir tegul žmonės įmes pinigėlių, o mes juos atiduosime vaikams. Pradėjau nuo to, o vėliau kilo idėja surengti renginį.

Labdaros projektų yra nemažai – kodėl artimiausias jums buvo būtent šis?
Iš pradžių visai negalvojau, kad toliau dalyvausiu. Tačiau esu mama ir močiutė ir man labai skaudėjo širdį dėl šių vaikų. Internetinėje svetainėje pasižiūrėjau Eglės (fondo įkūrėjos fotomenininkės Eglės Mėlinauskienės – aut.) darbus. Pavyzdžiui, dvejų metų vaikiukas Rolandukas – jis net kalbėti nemoka, o vaikšto ligoninės koridoriais ir prieš save stumia lašelinę. Kai žiūriu į tą vaikutį – rieda ašaros. Tas vaikutis neturi žaidimų aikštelės. Eglė pasakė, kad jų tikslas – sukurti žaidimų aikštelę tiems vaikams, išpildyti jų svajones.

Kokia “Mamų unijos” istorija Londone?
Iš pat pradžių tai buvo “Juliuko fondas”. Kai prezidentas Valdas Adamkus nuėjo į ligoninę, prie jo priėjo Juliukas, tuomet jam buvo devyneri metai, ir paprašė: “Ar jūs negalėtumėte man nupirkti kelionės į sūpynių parką?” Prezidentas pasakė: “Taip, nupirksiu”, ir ištesėjo pažadą, nupirko. Juliukas nuvažiavo, o kai grįžo – neilgai trukus ir mirė. Bet jis mirė išpildęs svajonę. Kai aš perskaičiau apie tai, suorganizavau renginį Rainhamo parke Londone. Galvojau – kad ir nedaug tų pinigėlių surinksime, bet atiduosime juos vaikučiams, kad galėtų išpildyti savo svajones. Neįsivaizduojate, kokią šilumą tada pajutau. Mes nesiskelbėme nei spaudoje, nei kitur. Žmonės iš lūpų į lūpas sužinojo, kad bus tas renginys. Pakvietėme groti muzikinį kolektyvą “Laiko sala”, kiti saviveiklos kolektyvai prisijungė patys, poetas Svajūnas Dačkevičius sukūrė eilėraštį. Įvyko labai nuostabus, didelis koncertas. Surinkome virš 500 svarų. Kai nusiuntėme tuos pinigėlius “Mamų unijai”, kuri tada dar buvo “Juliuko fondas”, gavome atsakymą, kad už juos buvo nupirkti čiužiniai nuo pragulų. Po to jau nebebuvo kelio atgal. Nusprendėme, kad prieš Kalėdas surinksime vaikams žaisliukų, saldumynų. Dalyvavo ir kelios įmonės bei mokyklėlės. Surinkome žaisliukus – žmonės atnešė ir padėvėtų, ir naujų, pripirko saldumynų ir juos išsiuntėme į Lietuvą – ten vyko kalėdinis renginys, kurio metu tie žaislai buvo išdalyti vaikams. Buvo labai smagu ir žinojome, kad padovanojome šilumos, kad gerą darbą padarėme.

Vėliau klausiau Eglės, ko jiems dar reikia? O ji atsako – mums visko reikia. Labai daug yra tokių šeimų, kur susirgus vaikui, tėvas atsisako šeimos ir ją palieka. Jam “per sunku” pernešti skausmą. O motinai nėra “per sunku”. Būna ir tokių šeimų, kur apskritai vaiko atsisako – atveža į ligoninę ir jį palieka. Taip, pavyzdžiui, buvo nutikę Kaune, vaikas buvo paliktas visiškai likimo valiai. Sergantis ir niekam nereikalingas – tiesiog atvežė ir numetė. Kaip jaustis tam vaikui, kuris lieka visiškai vienas su savo skausmu, nelaime, liga? Tai šokiruoja, bet tokių vaikų yra ir mes negalime užsimerkti.

Ar jaučiate palaikymą iš čia gyvenančių lietuvių?
Įdomiausia, kad jaučiu palaikymą iš paprastų žmonių. Pavyzdžiui, kalbėjausi su viena moteriške, kuri dirba viešbutyje valytoja ir pasakiau jai, kad vaikams reikia netgi šampūno. Ji dirba penkių žvaigždučių viešbutyje, ten kai kambarius valo, viską – ar pradėtus, ar nepradėtus šampūnus, kondicionierius ir kremus – turi išmesti. Ji paprašė vadovybės leidimo ir surinko tris maišus visokios kosmetikos, mes ją surūšiavome ir išsiuntėme. Paketukus gavusios mamos ir vaikai nepaprastai džiaugėsi. Kaip Eglė rašė, net mergaitės, kurios neturi plaukų, laimingos laksto su tais šampūnais, uosto – labai jie kvepia. Iš to viešbučio dar kartą gavome siuntą – jau viskas paruošta ir keliauja į Lietuvą. Buvo dar toks atsitikimas – po koncerto turėjome labai greitai nusiųsti filmuotą medžiagą, nes LNK televizija tai turėjo rodyti. Mes paskambinome į oro uostus: paklausėme, ar nežino žmonių, kurie šiuo metu keliauja į Lietuvą – mums davė vieno žmogaus telefono numerį. Dabar net pamiršau jo vardą – tai prieš metus buvo. Mes paskambinome ir jis sutiko. Jis vyko į Birštoną, o viską reikėjo perduoti į Vilnių. Jis viską suorganizavo, perdavė ir jokiu būdu nenorėjo paimti pinigų už darbą. Iš tikrųjų, kai pradedi tokį darbą dirbti, supranti, kiek pasaulyje yra gerų žmonių.
Tiesa, ne visi mus supranta – mes labai norėtume surengti Eglės nuotraukų parodą, kad daugiau žmonių jas pamatytų, nes kai pamatai, nebegali pamiršti to vaizdo. Aš kreipiausi ir į ambasadą, ir į bažnyčią, deja, gavau neigiamą atsakymą. Be abejo, mes nenuleisime rankų, ieškosime patalpų, tačiau šitas fondas negali sau leisti daug mokėti už nuomą.

Kokiais dar būdais prisidedate prie “Mamų unijos”?
Renginys Rainhamo parke kol kas buvo vienintelis. Dažniau rengiame akcijas. Prašome tam tikrų žmonių, ar jie negalėtų padaryti ko nors. Kol kas visi žmonės yra iš pažįstamų rato. Dar rengėme velykinę mugę, turėjome vaikų pieštų atviručių. Tiesą sakant, nedaug kas jas pirko. Manau, didžiausia bėda, kad dar nedaug kas žino apie šią problemą. “Juliuko fondą” geriau žinojo, dabar tai yra “Mamų unija”. Čia tas pats fondas, tik jis peraugęs į kitą stadiją, nes prisijungė Lietuvoje žinomos televizijos laidų vedėjos Laima Kybartienė ir Rūta Mikelkevičiūtė.

Papasakokite apie save – kada atvykote į Londoną, kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai šiame mieste?
Londone esu aštuntus metus. Esu mama ir močiutė. Savo verslą įkūriau ne iš karto, atvažiavusi čia dirbau bet ką, nes nemokėjau kalbos. Dirbau gamykloje fasuotoja, taip pat valymo darbus. Tačiau visą laiką galvojau, kad jei ir toliau taip, jau geriau numirti šiandien, nes daugiau tokio gyvenimo nenorėjau. Žmogus visą laiką nori siekti kažko daugiau, tuo labiau, kad Lietuvoje tokių darbų nedirbau ir man buvo labai sunku persiorientuoti. Galbūt kiti pagalvos, kad aš tinginė, bet man buvo per sunku ir fiziškai, ir psichologiškai. Nesuprantu tų žmonių, kurie sako “baigiau aukštąjį mokslą, atvažiavau čia, dirbu valytoja ir esu laiminga”. Dažnas bijo prisipažinti, kad jam sunku, kad jam blogai. Nes jeigu jis prisipažins, jam gali būti dar sunkiau.

Kuo užsiėmėte Lietuvoje ir kodėl išvykote?
Buvau kultūros darbuotoja, dirbau Kauno rajono kultūros skyriuje. Dėl ko išvažiavau? Vienas dalykas – kultūros ten nebereikėjo, kultūros darbuotojų tuo labiau. Bet tai nebuvo pagrindinis dalykas. Pagal savo specialybę, išsilavinimą, dar galėjau dirbti mokytoja. Svarbesnis dalykas buvo tai, kad čia atvažiavo mano dukra, ištekėjo ir supratau, kad vargu, ar grįš. O dabar apskritai nebegalėčiau išvažiuoti, nes turiu anūkėlę ir kiekvieną minutę galiu žiūrėti, kaip ji auga. Turiu rinktis: mano artimieji, dukra, anūkė ar tėvynė… Tai yra labai sunku, bet renkuosi dukrą su anūke.

Kaip įkūrėte savo verslą?
Su dukros ir žento pagalba. Vargu ar viena pati būčiau sugebėjusi. Mano dukra čia studijavo teisę, dabar jau studijuoja magistrantūroje, žentas irgi versle nusimano. Jie gerai moka kalbą, dukra žino visus teisinius aspektus. Dukra pamatė, kad aš esu nelaiminga tuos darbus dirbdama ir norėjo man padėti, kad turėčiau kažką daugiau – taip ir atsirado parduotuvė “Tau” Rainhame. Jai dar nėra dvejų metų. Mes turime išskirtinumą – didelę arbatų kolekciją, sveriamus prieskonius, iš Lietuvos vežamės kaimiškus, vieno ūkininko pagal senovinius receptus rūkomus lašinius ir dešras. Turime kaimiškos duonos, ekologiškų kaimiškų sūrių. Norime plėsti asortimentą – atvežti bulvių, lietuviškų obuolių, kokių Anglijoje nenusipirksi.

Ar šiuo metu jau radote sau mielą užsiėmimą?
Aš esu neramus žmogus. Žinoma, parduotuvę stengsiuosi pakelti, privilioti daugiau žmonių. Tačiau, kaip sakiau, esu kultūros darbuotoja ir norėčiau pradėti organizuoti kultūros renginius. Jau suradau bendraminčių kompaniją, su kuria rengiame šį tą visai nauja – lapkričio pabaigoje norime suorganizuoti rinkimus “Lietuvos ponia JK”. Jau susisiekiau su ta organizacija, kuri rengia Kauno, Lietuvos ponios konkursus ir jie man pažadėjo, kad mūsų ponia galės be konkurso dalyvauti Lietuvos ponios konkurse. Bet iš karto sakau – tai ne grožio konkursas. Mūsų devizas: „Žavios ir protingos moterys – geresnis pasaulis!”

Kalbėjosi Ana Vengrovskaja