Emigracija įgavo ypatingą statusą. Emigruoju, vadinasi egzistuoju! Ir nors daug mano tautiečių tikina, kad į Lietuvą mielai grįžtų, tuoj pat išvardija gausybę priežasčių, kodėl to nedaro. Nėra darbų. Per maži atlyginimai. Nepagarbūs darbdaviai. Nesišypsantys veidai. Bloga valdžia. Pikti ir nemandagūs vairuotojai. Slogi atmosfera. Pavydas ir apkalbos.
Tą sąrašėlį kiekvienas galite pratęsti, papildydami savais pastebėjimais, kuriuos, jeigu išvengsite keiksmažodžių, bus galima patalpinti anglija.lt puslapyje iškart po šiuo straipsniu. Nenustebsiu, kad pastebėjimai bus panašūs, ir liudys tik viena – Lietuva mums per prasta. Kaip čia nutiko, kad atsidūrę imigrantinio margumyno pritukusiame Stratforde ar kitame Rytų Londone rajone staiga tapome vertesniais už Lietuvoje likusius pilkesniuosius savo brolius ir seseris?
Mano galva, pamažėl formuojasi tai, ką pavadinčiau užsienio lietuvio ypatingumo sindromu. Ir tas sindromas atsiranda tą pačią akimirką, kai nusprendžiama emigruoti. Nes emigracija įgavo ypatingą statusą - tai ne paprastas pajudėjimas iš vienos vietos į kitą, ne darbo ar geresnio gyvenimo paieškos, o protestas prieš Lietuvos negeroves.
Štai taip! Puikus būdas įsiprasminti ir susireikšminti. Emigruoju, vadinasi egzistuoju! Tai vienas iš tų nuostabių emigrantinių mitų, kurį aš, kaip emigrantė, visa širdimi palaikau ir prie jo kūrimo prisidedu.
Patinka man ir dar vienas mitas, kuris sako, kad užsienio lietuviai savo pinigais išlaiko Lietuvą. Tai, kad kiekvienų metų pabaigoje Lietuvos finansininkai suskaičiuoja ir paskelbia, kiek milijonų užsienio lietuviai pervedė Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems, glosto širdį. Tačiau - kodėl tik kartą metuose? Dėkingi tėvynainiai apie tai galėtų kalbėti daugiau ir dažniau.
Ir spauda turėtų labiau prisidėti piešdama gražų emigranto paveikslą. Ne taip, kaip dabar – jeigu ką nors geresnio papasakoja, tai netrukus nupaišo visiškai atvirkščią to paties asmens portretą, kaip tai nutiko su broliais Kazbarais. Vieną dieną jie herojai, po kiek laiko – banditai. Abi šios viena kitą neigiančios istorijos paremtos pasakojimais – pirmą kartą jų pačių, antrą kartą – tų, kurie esą nuo jų nukentėjo. Kur tiesa, niekas nesigilina. Svarbu skandalas, svarbu rasti kažką, kas žmones prikaustys prie kompiuterių ir privers juos komentaruose taškytis neapykantos purslais.
Beje, brolių Kazbarų istorija labai puikiai atskleidžia, kad Lietuvoje niekaip neapsisprendžiama, kaip emigrantus vertinti. Gal jie iš tikrųjų kažkuo ypatingi, siekiantys išsiveržti į platesnes erdves ir patys kurti savo gyvenimą? O gal jie visi užsimaskavę sukčiai ir banditai, kuriems emigracija suteikia puikias galimybes slėpti pėdsakus ir išvengti teisingumo?
Taigi, dėl požiūrio į emigrantus Lietuvoje siaučia visiška sumaištis. Tačiau ir emigrantų gretose siaučia sumaištis dėl požiūrio į Lietuvą ir jai keliamų reikalavimų. Lietuva turi būti kaip motina tiems, kas iš savo šalies išvyko ir net vaikų nebesivargina mokyti lietuviškai! Tikrai? Lietuvos valdžia turi rūpintis emigranto reikalais ir per savo ambasadas organizuoti renginius, supažindinimą su užsienietiškais įstatymais, padėti jam integruotis toje šalyje, kurioje atvykėlis apsigyveno, ir rūpintis jo, išvykusio į užsienį, nenutautėjimu! Nejaugi? Lietuva privalo leisti dvigubą pilietybę, nes kitaip mūsų tautai gresia išnykimas! Argi?
Ar ne per daug reikalavimų? Tų, kuriuos emigrantai kelia Lietuvai. Bet lygiai ir tų, kuriuos Lietuva kelia emigrantui. Ar ne per daug lūkesčių? Tų, kuriuos užsienio lietuvis nukreipia į Lietuvą. Bet lygiai ir tų, kuriuos Lietuva nukreipia į užsienio lietuvį.
Ir ar ne keistai skamba – užsienio lietuvis. Ištarkit patys sau garsiai: aš – užsienio lietuvis! Juokas ima, ar ne?
Zita Čepaitė
Komentarai
Pažiūrėkite internete, , bela1986' ' pamatysit kaip sutenerė gedi mergaitės po Kovo 23d.grumtynių.
... keista, kad ta pati Lietuva užaugino tokius priešiškus žmonės (sau, kolegai, aplinkai). Mes, sakau "mes" nes, ir aš esu emigravus, esam tokie, su kokias aš savo svajonių Lietuvoj neturėčiau nieko bendro. Vengiam bendravimo, o tas kurį turim, viekia kaip sugedęs telefonas. Man gėda, kad nesugebu gyventi Lietuvoj atkišus ranką, aš verčiau dirbsiu svetur. Taip, emigracija - tai savotiska egzistencinė forma, nes esi" nei pakartas nei paleistas". Tavo mintys ten, o tu cia - "ari".bet ar nekyla klausimas - kodel? As atvykau, atrasti nauju horizotu, nauju pziuriu... ir nesijauciu uzsienio lietuve, jauciuosi PASAULIO LIETUVE.
"Daug tautieciu tikina kad i Lietuva mielai griztu ir tuoj pat isvardija gausybe priezasciu, kodel to nedaro." as Lietuva suvokiu kaip mano tevu, seneliu namus, savo gimta miesta,mokyklos draugus, studiju draugus, miskus, ezerus, vietas kur praleista daugybe laimingu akimirku,kur buvo suvokimas tai mano, mano miestas, mano miskas, as cia savas! O darbas, atlyginimas, darbdaviai, valdzia, tai ne Lietuva,tai ne ta Lietuva i kuria as noriu grizti del manes ir manau del daugelio emigrantu.
Mano Lietuva nera man per prasta ir manau daugeliui is musu. Ir nera jokio uzsienio lietuvio ipatingumo sindromo ! Kas per sukis "Emigruoju, vadinasi egzistuoju!" Daugeliu atveju emigruoju, kai pajauciu: - viespatie as tik egzistuoju as negyvenu daugiau!
O del poziurio i emigrantus Lietuvoje sumaisties nera (mano Lietuvoje) , as nezinau nei vienos seimos kuri neturetu emigrantu : vaiku, tevu, broliu, seseru, pusbroliu ir puseseriu....., tai Lietuvos Respublikos valdzioje sumaistis .
na gerai s grystu i lt,ir kas toliau? eit i darbo birza?
Kiek pasaulyje, emigruojanciu anglu, indu ir visokiu titokiu zmoniu. Neteko skaityti, tokiu minciu anglu spaudoje, apie "emigranto" arba "uzsienio anglo" esme gyvenime, lietuvoje ar pasaulyje. Tiesiog, visa tema yra beprasme net sneketi. Zmones keliavo pries tukstancius metu, keliauja ir dabar, visi pasirenka kur ir kaip nori gyventi. Tik rodos, kad Lietuvai reikalinga "pasiteisinimai" ar "priezastys" visiam sitam naturaliam judejimui. Geriau reikia kelti klausima, kada mes kaip lietuviu tauta pradesime priimti visus aplink save, ir kitataucius tokie kokie jie yra. Tada gal ir tokioms temoms nebebus reikalo atsirasti.
Pvz, as i Lietuva neturiu noro grizti gyventi, ne del to kad mazi atlyginimai, ir visa kita kruva priezasciu, kurios cia autores buvo isvardinto, o tiesiog, kad nenoriu, nes gyvenima susikuriau ten kur esu. Ir turbut kiekvienas gyvenime, judame, vaziuojame ar keliaujame kurtis gyvenimo. Galbut vieni pasilieka ten kur gimsta, kita vaziuoja 100-200km, kiti tukstancius, bet ideja ta pati - atrasti savo vieta.
Gerai parasiai!
nu ja. zeurei cia, neede liksim...
Jeigu mes laimesim, kepsim sasla is stratfordiniu. O jus is musu negalesit, nes becktonas susmirdes, gali but kad ir mesa kvapo bus itraukus.
Apkalbu ir pavydo ir tarp anglisko kolektyvo sooooociai uztenka,buna ir susirauke,ir ne visi darbdaviai cionai buna draugiski.O uzsienio lietuvis kaip lietuvis,zmogus ir tiek.
Ooo saslas as irgi noriu ,Ruta ar esi !
gal po pietu. Dar kad paskui spetume koki sasla su alum suesti.
Tai aisku kad renkames. Kuria valanda?
ei ten is susmirdusio bektono, renkames rytoj kokiam parkeli pasimusti?
jau šįkart Čepaitė parašė įdomesnį straipsnelį. Miela autore, eikite ir toliau minčių gilybėn, gvildenkite problemas, bus įdomiau skaityti.
Gerai,kad atleidai-jau galvojau ispazinties eiti :)))))
Nu Ruta varo siandien su komentarais
Mes tau atleidziam...
...man kazkaip svarbiau yra britu nuomone apie mane(apie mus kaip LT piliecius),o ne likusiu LT nuomone apie mane...:)
Dar didelis klausimas, kas cia nepagauna minties;) Svarbi tau tautybe ar nesvarbi, bet vistiek nuo jos niekur nepabegsi, ir neatsikratysi.
Apie tauta, jos isnykimus, lietuvius uzsienyje ir t.t. raso. Jeigu nepagauni minties, tai nesikisk.
Ruta vel komentuoja :)
O kas cia sako, kad tautybe - pats svarbiausias faktorius gyvenime? Siaip tai autore ne apie tai raso:)
Ar gi taip svarbu gyvenime - tautybe? Juk mes nei vienas negalejome pasirinkti salies, kurioje gimeme. Negi tai taip svarbu, kad reikia paciam sau sakyti 'as - uzsienio lietuvis'. Koks skirtumas kas as - lietuvis ar amerikietis ar anglas. Svarbu, kad zmonemis butume, skirtume gera nuo blogo, savo vaikus gerais zmonemis isaugintume. Be to, visose pasaulio salyse migracija yra priimtina, tik mes - Rytu Europieciai buvome atskirti, uzdaryti nuo viso likusio pasaulio. Viskas pasikeite, taciau kiek matau kai kuriems yra labai sunku su tuo susitaikyti.
Niekada nepamirskite, kad kiekvienas is jusu ant sios zemes busite vidutiniskai 80 metu. Ar gi tautybe pats svarbiausias faktorius jusu gyvenimuose?
Kodel esu ne Lietuvoje punktais nevardinsiu. Nieko nenustebinsiu, plius, nelaikau pykcio savo gimtinei.
Visgi. Baigiau mielus sirdziai mokslus, pabandziau dirbti, viskas butu buve gerai, jeigu ne BET.
Zinote, atsikeli ryte ir galvoji, ar gyvenime sugebesiu uzdirbti pinigu, kad uztektu stogui virs galvos ir sienoms?
Juk nesedesiu ir nelauksiu palikimo. Turtingo vyro ieskot irgi nesiruosiau.
Va, butent sis klausimas ir vede prie emigracijos. Aisku, zinojau, koks cia gyvenimas ir kokios salygos. Bet tebunie kiekvienas turi savo tiksla atvykdami i sia sali. Gyventi bus lengviau. Ir neberupes tas ilgasis saraselis. Tiesiog kai pasieks tiksla- gris namo. O kas negris, tebuna jie uzsienio lietuviais. Arba geriau pasaulio lietuviais.
Tiesa, apie tuos milijardus... Man kazkaip graudu. Iskart kyla mintis: ko kazkas turi stengtis, jei tie milijardai plaukia ir plaukia kisenen? Tyliai dziaugias ir krizena.
Labai laukiu tos dienos, kai bus padaryti realus veiksmai vardam musu- emigrantu.
Juk ne tiek daug reikia - stogo virs galvos ir sienu. O visa kita uzgyvensim.