Zita Čepaitė, Infozona

Prieš dešimt metų į JK atvykusi Janina net sunkiausiomis dienomis Londone išsaugojo dvi iš Lietuvos atsivežtas aistras – drambliukų kolekcionavimą ir gėlių auginimą. Janinos drambliukai visokiausių formų ir paskirties – vienas kaip gėlių vazonas, o kitas tarnauja kaip klozeto šepečio laikiklis.

Lentynoje keliomis gretomis vienas šalia kito išrikiuotų drambliukų skulptūrėlių skaičiaus Janina Vaičikauskienė (52) prisipažįsta nežinanti – gal virš šimto. Tai tie, kurie kartu su Janina gyvena ne itin erdviame nuomojamame kambaryje West Hame (Rytų Londonas). Visokiausių dydžių, formų ir iš įvairiausių medžiagų pagaminti drambliukai įsikūrė ne tik lentynoje – jie ant stalų, palangių, net po Kalėdų eglute. O vieną drambliuką aptikau net tualete – Janina sako ilgai ir užsispyrusiai ieškojusi drambliuko formos laikiklio klozeto valymo šepečiui.

Užsikrėtė nuo brolienės

Dramblius Janina pradėjo kolekcionuoti dar gyvendama Lietuvoje – užsikrėtė nuo savo brolienės, irgi didelės drambliukų aistruolės, ir jau turėjo nemažą jų kolekciją. Devyniasdešimt aštuntaisiais išvykdama į Angliją drambliukus paliko namuose, o atvykus į svečią šalį kolekcionavimas nebuvo pirmos svarbos dalykas. Tačiau ramiai praeiti pamačius drambliuką nelabai pavykdavo – tad pirkdavo ir kai jų nemažai sukaupdavo, supakuodavo ir siųsdavo į Lietuvą. „Šešiolika septyniolika dramblių sudedu į tašę, siunčiu į Lietuvą per dukrą, kad perduotų brolienei. Dukra sakydavo – mama, šitoks gražus, ar galiu sau pasilikti... Aš irgi, kai pamatydavau – toks gražus, norisi sau pasilikti“, – šypsosi Janina prisiminusi kaip iš naujo atgijo jos kolekcionavimo aistra.

Pasilaikė sau vieną, pasilaikė kitą ir po kelerių metų suprato, kad drambliams, kurių didžioji dalis buvo laikomi lagaminuose, jau laikas pirkti atskirą lentyną. „Kai lentyną nusipirkau, visus lietuvius, kurie tame pačiame name gyveno, pasikviečiau, visi kartu dramblius į lentyną dėjome, visi buvo įtraukti, tikras balius išėjo. Buvo baisiai įdomu visiems - tiek dramblių“, – juokiasi moteris.
Drambliai neša laimę

Rytų kraštuose yra tikima, kad septyni padovanoti ar dovanų gauti drambliai neša laimę. Janina sako, kad jos kitiems dovanotų ir dovanų gautų dramblių skaičius jau seniai prašoko septynis.

Vienas brolienei Janinos dovanotas dramblys itin populiarus Palangos sanatorijoje, kur dirba Janinos brolienė. „Nupirkau jai dramblį su žvakide ant nugaros, tai sakė, jei kas švenčia gimtadienius, vis skolinasi tą dramblį žvakei įstatyti, nes visiems labai gražu“, – sako Janina.
Po kiek laiko ji pati neatsispyrė pagundai – pati sau irgi tokį pat drambliuką nusipirko.

„Kas mane pažįsta – tiems galvos nereikia sukti – žino, ką dovanoti. Neseniai švenčiau gimtadienį, vėl drambliuką gavau. Palaiko mane visi. Tas dramblys su vazonu ant nugaros - dukros dovana. Staliuką ant dramblio irgi dukra nupirko. Tas pats brangiausias – ir mielas, ir tikrai brangiai kainavo. Dėžę saugau, kai reikia persikraustyti, gražiai supakuoju, kad nieko neatsitiktų. Kai iš žuvies fabriko išėjau, išleistuvės buvo, tai irgi bendradarbiai atnešė dramblį su peliuku ant nugaros“, – vardija moteris.

Ji sako, kad labai brangiai kainuojančių skulptūrėlių neturi, išskyrus keletą, kurios iškaltos iš natūralaus akmens. Dauguma kitų – iš medžio, plastiko, keramikos, bronzos ar stiklo.

„Paskutinis – tas vaškinis drambliukas iš Lietuvos. Su Viktoru buvome, nesusilaikiau. Sustingau pamačius – turiu nusipirkti“, – rodo Janina naujausią savo kolekcijos egzempliorių.

Fabrike kaip Holivude

„Aš gamyklos žmogus. Kai atvažiavau, mėsos kombinate netoli Peterborougho dirbau. Pasibaigia celofano rulonas, didžiulis, užsimetu ant peties, atnešu. Pasižiūrėjau kartą, kaip tas rulonas įdedamas, įstačiau, paleidau mašiną, puikiai“, – sako sveikatos, energijos ir geros nuotaikos nestokojanti moteris.

Lietuvoje Janina irgi dirbo Klaipėdos mėsos kombinate mėsos technologe. Ten ji pradirbo 25 metus, sako, nemėgusi lakstyti per darbus. Galiausiai kombinatas bankrutavo, bet Janina jau anksčiau buvo išvykusi į Angliją.

Ji dirbo ir žuvies fabrike, įsikūrusiame kaip tik toje teritorijoje, kur dabar statomas olimpinis miestelis. Žiniasklaida itin domėjosi, kas nutiks ten įsikūrusioms gamykloms. „Vos ne kas savaitę atvažiuodavo filmuoti, tai draugai sakydavo – jūs kaip Holivudas. Kartą draugė sako, žiūriu žinias - ogi Janina per visą ekraną žuvį pjausto“, – juokiasi moteris.

Janina pasakoja, kad buvo labai nelengva – keltis reikėjo kiekvieną rytą trečią valandą, paskui į kitą darbą bėgdavo, nes fabrike mažai mokėjo. Paskui nusprendė įsidarbinti savarankiškai. „Dabar dirbu namų tvarkytoja, moka gerai, turiu namus, kurie yra žinomų žmonių, artistų, jie man dovanas dovanoja, labai geri žmonės, sako, kad aš kaip šeimos dalis“, – džiaugiasi moteris.

Gėlių liga

Iš Lietuvos Janina atsivežė dar vieną ligą – meilę gėlėms. „Mano draugė sako – lengva pas tave ateiti, žiūrėk, kur gėlių yra, ten tavo durys. Arba Lietuvoje kai gyvenau, kas ateidavo, sako, pasižiūri kur balkonas gėlių prisodintas, ir aišku“, – teigia J.Vaičikauskienė.

Vazonuose auginamų gėlių Janina sakė irgi neskaičiuojanti, bet penkiasdešimties, jos manymu, nebus, nes tiesiog netilptų. Gėlės visur - kambaryje, koridoriuje, net daugiabučio namo, kur ji šiuo metu gyvena, kiemelyje. Gėles ji perka turguje „Columbia Road“, o vieną pamestą radusi priglaudė. „Vieną kartą einu namus tvarkyti, žiūriu, gėlė patvoryje. Kitą savaitę praeinu, tebeguli, pasiėmiau krepšelį, įsidėjau ir parsinešiau. Mažutė, sunykusi, įkasiau sode ir atsigavo. Kai reikėjo kraustytis, persodinau į vazoną, tai dabar didžiulė išaugo... Jukų daug turiu, vieną visai neseniai pavogė. Kiemelyje buvau palikusi ir nebėr, tai kitas į koridorių prie durų susitempiau“, – rodo Janina savo gėlyną.

Moteris jaučia turinti ypatingą ryšį su gėlėmis – Janinos prižiūrimos jos atsigauna.
„Užtenka man pažiūrėti į gėlę ir suprantu, ko jai reikia“, – teigia ji.

Janina pasakoja, kad teko sutikti lietuvių, kurie stebėdavosi, kam tos gėlės, sakydavo, geriau kokį daiktą nusipirk. O viena, su kuria gyveno viename name, net supyko, kam visą kiemelį gėlių vazonais užgrūdo. Bet Janina nepaiso piktavalių pašaipų ir savo pomėgiui negaili nei laiko – gėlių tvarkymas užima beveik visą dieną, nei pinigų - jei tenka kraustytis, gėlėms pervežti ji net samdo atskirą mašiną.

„Reikia žemę gėlių persodinimui pirkti, reikia trąšų, vazonų. Prisimenu, kaip vienai gėlei didžiulį vazoną nupirkau, toks sunkus - du metrus panešu ir pasidedu, vėl du metrus panešu, vėl pasidėjusi pailsiu, taip ir parsigabenau namo. Paprašyti, kad pavežtų, neturėjau ko, visi užsiėmę, tai tempiau ant savo kupros, kad tik gėlių būtų ir joms būtų gerai“, – neslepia savo aistros gėlėms Janina.

Moteris svajoja vieną dieną įsikurti taip, kad tilptų visa jos dramblių kolekcija, gėlės ir knygos, kurių ji taip pat turi nemažai, nes labai mėgsta skaityti.
„Reikia važiuoti iš Londono“, - sako ji. Ir priduria: „Perspektyvų yra.“

Draugas – dvejų metų darbas

Toji perspektyva – įsikurti drauge su Viktoru (62), kuris, kol mes su Janina kalbėjomės, kantriai vartė kažkokią knygą ir klausėsi mūsiškės jam, anglui, nesuprantamos šnekos. Paklaustas, ar jis palaiko Janinos drambliukų kolekcionavimo ir gėlių auginimo aistrą, vyras palinksėjo galva, nors prisipažino, jog pats į dramblius labiau mėgsta žiūrėti per televizorių ir nėra toks aistringas gėlininkas kaip Janina, nors turi sodą ir mėgsta ten tvarkytis.

- O tai kokia jūsų aistra? – pasiteiravau.
- Janina, - paprastai atsakė vyras.

„Arsenalo“ komandos fanas prisipažino, kad nuo tada, kai sutiko Janiną, net futbolo tiek daug kaip anksčiau nebežiūri.

Janinos žodžiais tariant, dabartinis jos draugas, su kuriuo bendrauja jau pusę metų, yra jos dvejų metų darbas. „Dukra man padovanojo kompiuterį, o draugė patarė užsiregistruoti pažinčių puslapyje. Tai dvejus metus internete kabojau, visokių teko sutikti ir va, suradau tą, kuris man mielas. Jis našlys, kaip ir aš, susipažinau su jo šeima, jis vasarą Lietuvoje lankėsi, su mano šeima susipažino. Man labai nuostabūs metai buvo“, – neslepia džiaugsmo Janina.

Viktoras gyvena Oksforde, tad pora susitinka savaitgaliais – kartais jis atvyksta į Londoną, kartais ji važiuoja pas jį į Oksfordą.

Janina sako žinojusi, ko nori, tad ir gavusi, ką nori. “Nusibodo būti vienai, naktį išeidavau, naktį pareidavau, tiek daug dirbau. Sakydavo draugai – ar tu rasi kur nors žmogų, jeigu miegi traukiniuose, kas į tave žiūrės, neišeini niekur“, – prisimena nesenus laikus moteris, neseniai atšventusi savo 52-ąjį gimtadienį.
Ji sakė tikinti, kad drambliai neša laimę. Tačiau Janinos nuomone, svarbu ne vien dramblius rinkti, bet ir pačiam žinoti, ko nori, ir kantriai to siekti. Ji sakė gyvendama Anglijoje savo požiūrį į gyvenimą pakeitusi 180 laipsnių kampu – išmokusi pozityviai mąstyti ir viską priimti atvira širdimi.