Zita Čepaitė
Laikraštis "Infozona"

Klausimas dėl dvigubos pilietybės kai kuriuos jaudina, kai kuriuos nervina. Jaudina tuos, kurie Lietuvos pilietybės neteko ar gali netekti, o nervina tuos politikus, kurie emigraciją stabdyti nori ne siekdami sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas Lietuvoje, o gąsdinimais ir apribojimais. Nuo 2006 metų rudens, kai Konstitucinis teismas nusprendė, jog Lietuvos piliečiai neturi teisės būti jokios kitos valstybės piliečiais, nemažai svetur gyventi išvykusių tautiečių pasijuto nereikalingi savo šaliai.

“Mes Lietuvos pilietybės neatsisakėm, pasiėmėm Anglijos pilietybę, nes šios šalies įstatymai leidžia turėti dvi pilietybes”, – sako Viktoras Čepononis.
Jis su žmona Tatjana prieš porą metų tapo Didžiosios Britanijos piliečiais.

“Jei nebūtume JK pilietybės prašę, sūnus nebūtų įstojęs mokytis į Karo mokyklą. O vaikas yra pirmoje eilėje. Jis čia mokyklą baigė, kur jam dėtis? Į Karo mokyklą priima nuo šešiolikos, o apsispręsti dėl pilietybės galima tik sulaukus aštuoniolikos, nes pirmą pasą paprastai vaikai gauna pagal tai, kokios šalies piliečiai yra jo tėvai. Jeigu mes nebūtume tapę Britanijos piliečiais, jis būtų praradęs dvejus metus”, – apsisprendimo motyvus aiškina Viktoras.

Didžiosios Britanijos pilietybę gauti nebuvo sunku, nes jie atitiko pagrindinį reikalavimą – šioje šalyje legaliai buvo pragyvenę penketą metų. Be to, reikėjo įrodyti, kad moka kalbą – tad Viktoras turėjo gauti tam tikrą pažymą iš juristo. Žmona Tatjana tuo metu studijavo universitete, tad pažyma apie studijas tiko kaip pakankamo kalbos mokėjimo patvirtinimas.

Norėjo atimti pensiją

Praeitą vasarą lankydamasis Lietuvoje Viktoras užsuko į Krašto apsaugos ministeriją pasidomėti dėl pensijos, kurią gaudavo kaip buvęs kariuomenės tarnautojas.

“Ministerijoje iš karto sujudo pensiją iš manęs atimti. Sako, tu ne Lietuvos pilietis. Aš su jais susiginčijau, bet savo pensiją apgyniau. Mano pensija uždirbta ir Lietuvos įstatymai sako, kad jie nieko negali atimti. Paskui norėjo pensininko pažymėjimą iš manęs paimti, tai atidaviau kopiją, o paties pažymėjimo nepalikau. Jei būčiau palikęs, nežinia, kaip su ta pensija dabar būtų”, – dėl pilietybės kilusias problemas dėsto Viktoras.

V.Čepononis sakė, kad informaciją, jog jis su žmona įgijo JK pilietybę į Lietuvą persiuntė Vidaus reikalų ministerija (angl. Home Office), kuri vykdo panašias funkcijas kaip ir Vidaus reikalų ministerija Lietuvoje. Tokiu būdu Krašto apsaugos ministerijoje buvo sužinota, kad buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas tapo kitos šalies piliečiu.

- O kur dabar jūsų lietuviški pasai?
- Vidaus reikalų ministerijoje. Paprašytume, bet kuriuo metu juos mums atsiųstų, bet vis neprisiruošiam atsiimti. Mano paso galiojimo laikas pasibaigęs, – sako Viktoras.
- Mano pasas galiojantis. Į Lietuvą važiuodama galėčiau lietuvišku pasu naudotis, – sako Tatjana.

Lietuvos pilietybės neišsižada

LR pilietybės įstatyme nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę po šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo, bus laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės. Įstatyme taip pat nurodyta, kad apie tai, jog įgijo kitos šalies pilietybę, jie privalo per 30 dienų raštu pranešti Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, teritorinės policijos įstaigos migracijos skyriui, poskyriui, grupei ar pasų poskyriui arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei tarnybai.

Tačiau Čepononių šeima nė vienos iš šių institucijų apie tai, kad tapo JK piliečiais, neinformavo.

“Sąmoningai nieko nesiuntėme, nes vienas ne toks žodis ir tą pranešimą gal būtų palaikę pilietybės atsisakymu. Mes norime pabrėžti, kad jokio pilietybės atsisakymo nebuvo, mes tik pasinaudojome DB galiojančia teise gauti dar vieną pilietybę”, – teigia Viktoras.

Dviguba pilietybė reali

Migracijos departamento direktorius Almantas Gavėnas “Infozonai” sakė, kad informacijos apie tai, kiek kitose šalyse gyvenančių Lietuvos piliečių šiuo metu yra įgiję kitos šalies pilietybę, jie neturi.

“Pranešimų iš pačių piliečių, kad jie įgijo kitos valstybės pilietybę mes gauname, bet nedaug. Mūsų įstaiga nėra įpareigota tokią informaciją rinkti ir nė su viena šalimi nėra sudaryta kokių nors susitarimų, įpareigojančių pranešti, ar mūsų šalies pilietis įgijo kitos šalies pilietybę”, – teigia A.Gavėnas

Migracijos departamento vadovas pripažino, kad nors pagal įstatymą asmuo, įgijęs kitos šalies pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, realiai jis gali naudotis Lietuvos piliečio pasu. Direktoriaus nuomone, tokia situacija nėra gera, nes atveria kelius neteisėtų sandorių sudarymui.

“Sukurta nemažai poįstatyminių aktų, numatančių, kas turėtų būti daroma, kad tokių situacijų nebūtų, tačiau svarbiausia yra paties piliečio laikysena – jis laikosi Lietuvos įstatymų arba ne”, – sako A.Gavėnas.

Sprendimus priima piemenys

“Tie, kurie dabar dėl Lietuvos pilietybės priima sprendimus, yra piemenys. Jie nieko nepatyrė, jų nebuvo, kai mes su Sąjūdžiu dėl Lietuvos kovėmės bandydami sutrukdyti lietuvius į sovietų armiją imti. Per Sausio įvykius gynėm Lietuvą. Mes apgynėm savo šalį, apgynėm Seimą. Mes, savanoriai, kurie vėliau iš visur buvo išstumti, paniekinti”, – piktinasi Viktoras, pats buvęs savanoris ir kartu su kitais
bendražygiais dėjęs lietuviškos kariuomenės pamatus.

Nepatenkinti tuo, kaip elgiamasi su savanoriais, Viktoras drauge su kitais maištaujančiais bendražygiais buvo pasitraukę į Pakaunės miškus. Po to savanorių būriai buvo išformuoti, kai kurių namuose darytos kratos, ieškant nelegalių ginklų.
“Pajutau, kad mane irgi stebi, seka. Žodžiu, pradėjo sėst ant uodegos saugumas. Kai Maskvytį, kuris vadovavo pasitraukimui į Pakaunės miškus, supakavo, aš iš karto išvažiavau. Išsigandau dėl gyvybės. Ir taip penki mūsų žmonės neaiškiomis aplinkybėmis žuvo – vienas iš balkono iškrito, kitas nuskendo, dar praėjo kiek laiko – Abromavičius buvo susprogdintas”, – pasakojo buvęs savanoris, vienas iš kariūnų, Sausio 13-ąją gynusių televizijos bokštą ir nuo sovietų armijos saugojusių Seimą.

Gavo politinį prieglobstį

2000 metais atvykę į Angliją Čepononių šeima paprašė politinio prieglobsčio ir buvo išlaikomi valstybės. Tačiau politinio prieglobsčio suteikimo procedūra nebuvo lengva.

„Truko dvejus metus, kol per teismą įrodėme, kad mūsų nusiskundimai pagrįsti. Trečios šalies ambasada, gavusi JK prašymą, atliko tyrimą, pateikė išvadas ir mes turime teismo nuosprendį, kuriame parašyta, kad Lietuvai, nors ir laikomai demokratine valstybe, iki demokratijos labai toli. Buvo įrodyta, kad aš buvau persekiojamas už savo pažiūras. Tokio dokumento, kokį mes 2002 metais turėjome, nė vienas lietuvis nebuvo gavęs”, – prisimena Viktoras.

Su šiais dokumentais, kurie suteikdavo leidimą legaliai dirbti, nuėjus į agentūrą, Viktoras ir Tatjana būdavo sutikti su nepasitikėjimu.
“Iš mūsų tiesiog juokėsi, sako, lietuviai tokių dokumentų neturi, padirbti. Sakydavo, duodam penkias minutes, dinkit iš čia arba kviesim policiją, netikėjo, kad gavom prieglobstį”, – kalba Tatjana.

Liko nuoskauda

Netekę Lietuvos pilietybės Čepononiai sako jokios netekties nepatyrę.
“Vienas tik skirtumas, išvažiuojant kai tikrindavo ant sienos pasus, tai dabar mūsų net paso neatsiverčia, o kai su lietuviškais važiuodavom – atidžiai apžiūrėdavo”, – šypsosi Viktoras.

Lietuvoje jie jau seniai jaučiasi kaip svečiai, nes nuvažiavę apsistoja viešbutyje.
“Namų turto nebeturime, tėvai mirę, ten jau neturime kokių nors reikalų. Sentimentai, ir tie jau blėsta. Jei kas būtų sakęs prieš dešimt metų, kad savo mieste apsistosime viešbutyje, nebūčiau patikėjusi”, – atvirauja Tatjana.
Tačiau abu Čepononiai neslepia nuoskaudos, kad iš jų atimta Lietuvos pilietybė.
“Mes ne kokie nusikaltėliai, jokio kriminalo nepadarėme, neteisybės jausmas apima”, – sakė prieš porą metų JK piliečiais tapę vyras ir žmona.