Britas kovo pradžioje išvyko į Ukrainą, grįžo į JK kelioms savaitėms, o balandžio 28 d., palikęs darbą, grįžo į karo draskomą šalį ir nuo to laiko ten yra. Jis sakė: „Labai sunku išvykti. Kai lankiausi Anglijoje [tarp dviejų išvykų į Ukrainą], nebuvo jokių oro antskrydžių sirenų, nebuvo raketų ir gyvenimas ten nebeturėjo prasmės“.

Jis sakė, kad pirmas kartas, kai pamatė kovų pasekmes, kai pagalba buvo pristatyta į kaimą netoli Izyum miesto, buvo nenusakomas: „Namai buvo nusėti kulkų skylėmis, žmonės neturėjo nei dujų, nei elektros, nei vandens“.

„Viename kieme buvo daugybė rusų tankų, aktyvių RPGS [raketinės granatos], o viename tanke – žuvęs rusų karys. Tikrai buvo ir kitų, bet toliau netikrinome“, – įspūdžiais dalinosi jis.

Williamsas sakė, kad Rusijos oro antskrydžiai ir apšaudymai jam iš pradžių kėlė nerimą: „Komare, Donecke, jie [rusai] bombardavo per upę. Išėjau naktį ir ten buvo trys atskiros liepsnos, buvo neįtikėtina matyti, kaip liepsnoja dangus.

Keista, bet tiesiog bandote įprasti. Bandote būti sąmoningi ir atsargūs, bet žinote, koks yra jūsų tikslas, ir stengiatės nekreipti dėmesio į visa kita. Dabar ramiai miegu per daugumą raketų ir artilerijos antpuolių. Beprotiška, kaip greitai prie to priprantama“.

Jis sakė, kad jo draugai ir šeimos nariai Jungtinėje Karalystėje sunkiai suprato, kodėl jis yra Ukrainoje, ir jam dažnai atrodo, kad to „neįmanoma paaiškinti“.

„Žmonės yra mieli ir tikrai vertina pagalbą. Mes visada turime papildomų skanėstų vaikams, dėl to šiek tiek atitraukiame jų dėmesį – jausmas yra neapsakomas. Aš tiesiog visada žinau, kad reikėtų daugiau, bet viskas, ką darome, yra vertinama“.