Savamokslis detektyvas tikina, jog nustatė Džeko Skerdiko tapatybę. Pasak Russelo Edwardso, 23 metų imigrantas iš Lenkijos, Aaronas Kosminskis, miręs prieglaudoje, „neabejotinai, kategoriškai ir absoliučiai“ kaltas dėl daugybės žmogžudysčių Londone, 1888 metais.

R. Edwardsas teigia, jog prie žudiko tapatybės atskleidimo jį atvedė skara su DNR pėdsakais, 2007 metais įsigyta aukcione Bury St. Edmundse.

„Turiu vienintelį įrodymą visoje bylos istorijoje. Su juo dirbau 14 metų ir be jokios abejonės atskleidžiau Džeko Skerdiko tapatybės paslaptį. Manimi abejos tik netikėliai, kurie nori palaikyti žudiko-maniako mitą. Tačiau mes jį demaskavome“, - tikina detektyvas.

Džekas Skerdikas nužudė mažų mažiausiai penkias moteris – jis savo aukoms perpjaudavo gerklę, išimdavo kelis jų organus ir subjaurotus kūnus palikdavo tamsiuose Londono skersgatviuose.

48 metų R. Edwardsas – rašytojas, gyvenantis Londono šiaurinėje dalyje – susižavėjo paslaptinga žmogžudysčių istorija ir laisvalaikiu bandė ją išgliaudyti, bet priėjo išvados, jog ji niekada taip ir nebus išspręsta. Tačiau 2007 metais jis sužinojo, jog parduodama skarelė, rasta prie vienos iš aukų – Catherine Eddowes – kūno.

Tuomet jis į pagalbą pasitelkė molekulinės biologijos ekspertą, kuris pažangiausiais metodais ieškojo aukos ir žudiko DNR pėdsakų kraujyje, likusiame ant skarelės. Tuomet ši DNR buvo lyginama su gyvo A. Kosminskio sesers palikuonio genais. „Kai sužinojome teisybę, patyriau patį nuostabiausią jausmą visame savo gyvenime“, - sakė detektyvu tapęs rašytojas.

Jo teigimu, DNR tyrimai neabejotinai įrodo, jog A. Kosminskis – vienas iš šešių pagrindinių įtariamųjų – buvo tikrasis žudikas. Pasak R. Edwardso, aukos skarelę XIX a. policininkas pasiėmė savo žmonai, tačiau ši niekada nebuvo ta skarele apsisiautusi ir paliko ją vėlesnėms kartoms, kol galų gale įrodymas pateko į R. Edwardso rankas. „Ačiū Dievui, skara niekada nebuvo skalbta“, - sakė britas.

A. Kosminskis buvo žydų kilmės imigrantas iš Lenkijos, kuris paliko gimtinę dėl anuomet ten siautusių pogromų. Rašytojo teigimu, policija niekada taip ir nesurinko pakankamai įrodymų, kad galėtų pateikti kaltinimus.

R. Edwardsas žudiko ir savo tyrimo istoriją nupasakojo knygoje „Naming Jack the Ripper“.