Deimantė Dokšaitė
Lina Žigelytė rašo blogą (internetinį dienoraštį) apie emigraciją, pati pustrečių metų gyvena Airijoje, o rudenį keliasi į Nyderlandus. Tačiau savęs emigrante nelaiko. Ir visgi ji tikina, kad išvykimas svetur padeda atverti akis, Dubline mergina pamatė, kad Lietuva nėra vien Vilniaus Pilies gatvė su dailiomis kavinėmis, sutikti tautiečiai jai parodė, kad Tėvynė nesibaigia už jos sostinės ribų.

Pradėjusi rašyti savo blogą lietuviškai, vėliau ji ėmėsi ir angliško, kuris net buvo nominuotas geriausių airškų blogų apdovanojimuose žurnalistinėje kategorijoje. Be to, jau kelintas mėnuo ji rengia ir airiško savaitraščio „Metro Eireann“ puslapį apie lietuvius imigrantus. Ir dar ji dirba vyno parduotuvėje.

Trumpai apie tai, kaip apsigyvenai Airijoje.
Į Airiją atvykau prieš beveik trejus metus. Iki tol pustrečių metų Lietuvoje dirbau portalo „Delfi“ naujienų redaktore. Vykau į Airiją, kadangi čia gyveno mano sesuo su šeima. Atvykau norėdama susivokti, ką toliau norėčiau veikti gyvenime ir kiek daugiau laiko skirti savo didžiausiam pomėgiui - fotografijai. Pirma dirbau padavėja restoranuose, o pastaruosius pusantrų metų esu vyno parduotuvės, priklausančios labai gerai Didžiojoje Britanioje žinomam tinklui „Oddbins“, pagalbinė vadybininkė. Nuo sausio mėnesio kas savaitę rengiu puslapį airių laikraščiui „Metro Eireann“, rašančiam apie imigrantus.

Dažnai gini emigrantus nuo piktų Lietuvoje likusių lietuvių, nuo internetinių komentatorių, nuo politikų, kai jie sako, kad emigravo padugnės, neišprusėliai, nusikaltėliai. Bet negi tikrai, didžioji dalis emigrantų yra tie šviesiausi Lietuvos protai?
Nepaisant milžiniško informacijos srauto, kai ėmiau rašyti blogą, buvo gaji nuomonė, jog emigrantai tėra pilka ekonominės gerovės besivaikanti neišprususi masė. Kai dirbi Vilniaus centre ir savaitgaliais gurkšnoji kavą Pilies gatvėje, lengva susikurti vienokios Lietuvos iliuziją. Tačiau Lietuva nėra Gedimino prospektas. Emigrantai yra geriausias Lietuvos veidrodis. Dubline išvydau tokį lietuvių kaleidoskopą, kokio gyvendama Vilniuje net nebūčiau susapnavusi.

Vilniuje gyveni lyg vaivorykštės spalvomis mirguliuojančiame muilo burbule - tarp dangoraižių, „Akropolių“ ir vandens parkų. Atvyksti į Dubliną ir išvysti, jog čia suvažiavo tokia Lietuva, kokią tik „Dviračio žiniose“ matei. Tampa ir gėda, ir baisu.
Rašyti blogą ėmiau norėdama būti tyruose šaukiančiu balsu - kad juodojoje emigracijos skylėje yra ir kitokių lietuvių. Rašydama blogą tuo įsitikinau.

Šiemet geriausių lietuviškų blogų rinkimuose kategorijoje „Visuomenė“ du iš šešių tinklaraščių buvo rašomi iš emigracijos - „Labas.co.uk“ ir maniškis.
Interneto komentatoriai yra labai maža, bet garsiai lojanti Lietuvos dalis, piktnaudžiaujanti virtualiu anonimiškumu. Didžioji emigrantų dalis, be abejo, nėra šviesiausi Lietuvos protai, bet mus visus suniveliuojanti komentatorių propaganda man įkyrėjo. Žinau, kad tie piktai amsintys virtualūs anonimai į mano blogą niekada neužklys. Jie skaito tik antraštes ir pirmus du sakinius. Aš rašau tiems, kurie turi laiko skaityti. Žinau, kad galėčiau ir turėčiau parašyti dar apie daug ką, bet visko nebespėju. Norėčiau, kad dar daugiau svetur gyvenančių lietuvių kurtų blogus. Būtų puiki atasvara neseniai žydruosiuose ekranuose sužibusiai išeivių televizijai, faktiškai tik retransliuojančiai esamas LTV laidas, ir įrodymas, kad įdomiems projektams nebūtini dideli resursai.

Sunku būti lietuve Airijoje?
Airijoje gali būti kuo nori. Kartą dirbau su visai šauniu rumunu, kuris visiems prisistatinėje esąs italas, vardu Andželo. Čia kiekvieną dieną gali susikurti naują tapatybę, jei angliškai šneki be išdavikiško rytų europietiško akcento.
Žinau, kad esu papiktinusi kai kuriuos, kuomet pasakiau, jog tam, jog būčiau lietuve, man nebūtina dėvėti marškinėlių su užrašu „Lietuvos ambasadorius“ - tokiais marškinėliais įvairiuose renginiuose periodiškai pasidabina grupė Airijoje gyvenančių lietuvių. Regis, lietuviškas užrašas byloja norą šią žinią apie jų ambasadoriavimą skleisti tarp lietuvių. Jei marškinėliai būtų angliški, sulauktų žymiai didesnės reakcijos.

Ką man reiškia būti lietuve Airijoje? Sugebėti įdomiai papasakoti apie šalį ir paaiškinti, kuo mes skiriamės nuo kitų tautų. Kita vertus, labai lengva susireikšminti ir įsijausti į atstovavimo savo šaliai rolę. Išties reikia atsipalaiduoti ir nevartyti akimis, kuomet apie Lietuvą nežino mums neva svarbių detalių. Apie Lietuvą mitai sukuriami ne todėl, kad svetimšaliai nesimoko istorijos ir geografijos, o todėl, kad mes nemokame būti matomi ir girdimi. Pamėginkite internete surasti kokybiškai, įdomiai ir glaustai surašytos informacijos apie margučius, Kūčias, pagoniškas lietuvių tradicijas. Teks gerokai paplušėti. Kur mūsų kultūros vadybininkai?

Rašai blogą, vietoj to, kad būtum kokio Airijos lietuvių laikraščio ar Lietuvos dienraščio žurnaliste Airijoje. Kodėl? Blogas suteikia daugiau laisvės? Mažiau įpareigoja? Bet ir pinigų už tai niekas nemoka.
Tokiai spaudai, kokia šiuo metu yra Lietuvoje, rašyti nejaučiu noro. Bent kiek mąstantis skaitytojas seniai turėjo boikotuoti lietuvišką spaudą. Visa, dėl ko spauda gerbiama Vakaruose, - analizė, skirtingų pusių išklausymas, išsamumas, - seniai išnyko iš storų ir spalvotų lietuviškos spaudos puslapių.

Esu parašiusi keletą komentarų portalui „Delfi“ ir jei pakaktų laiko, rašyčiau dažniau. Bet kadangi man smalsu skaitytojų reakcijos, perskaičius jas, porą savaičių tenka paipaliotis kaip po sunkių pagirių.

Į Airiją atvykau ne tam, kad virčiau lietuviškose sultyse, todėl nenorėčiau visą laiką praleisti rašydama apie lietuvius lietuviškam laikraščiui.

Be abejo, blogas suteikia žymiai daugiau laisvės nei puslapis laikraštyje. Nepasakyčiau, kad jis mažiau įpareigoja nei darbas konkrečiai redakcijai. Jei už tą laiką, kurį po darbo praleidžiu ruošdama įrašus, kas nors mokėtų bent minimalią Airijos algą - 8.65 euro/val., gyvenčiau labai neblogai. Esu gavusi ne vieną laišką, kuriame skaitytojai dėkoja, kad rašau. Tie laiškai ir komentarai po įrašais man yra neprastesnis atlygis nei keliasdešimt eurų už publikaciją. Tiesa, per mano anglišką blogą mane surado Airijos laikraščio „Metro Eireann“, rašančio apie imigrantus, redaktorė ir pasiūlė rašyti jiems. Taigi iš dalies ties blogais praleistos naktys atsipirko.

Pavadinai jį emigracija-etc. Kodėl toks pavadinimas, toks iškart apibrėžiantis rėmus? Kodėl nepavadinai kaip nors kitaip, o pasirinkai tokį iki skausmo įgrisusį žodį? Juk rašai ne vien apie emigraciją.
Emigracija-etc gyvuoja jau pusantrų metų ir labai bijau imti kartotis, todėl jau dabar galvoje sukasi keletas minčių apie naują blogą. Pasirinkdama pavadinimą blogą įspraudžiau į tam tikras ribas ir tą padariau sąmoningai, nes norėjau, kad blogas būtų apie konkrečią temą, o ne apie viską ir apie nieką. Pavadinau jį taip būtent dėl to, kad „emigracija“ yra iki skausmo įgrisęs žodis. Bet yra tos trys raidelės, kurios man leidžia kartais išeiti už temos ribų. Dėl įvairovės.

Tavo blogas anglų kalba buvo nominuotas geriausių airiškų blogų žurnalistinėje kategorijoje. Pirmiausia, kodėl ėmei rašyti jį angliškai? Antra, papasakok apie apdovanojimus, jų svarbą, visuomenės dėmesį ir apskritai reikšmę pačiai tau.
Anglišką blogą ėmiau rašyti, kadangi turėjau ką pasakyti airiams. Tik keletą kartų esu vertusi lietuviškame bloge paliktus įrašus, kadangi daugelis lietuviams rūpinčių temų airiams ir kitiems anglakalbiams būtų nesuprantamos. Kai pirmuosiuose įrašuose paminėjau faktą, jog Lietuva yra labai susiskladžiusi, o emigrantai Lietuvoje laikomi išdavikais ir nepritapėliais, sulaukiau „Bloomberg“ žurnalisto laiško, o vėliau ir skambučio - jam tai atrodė nesuvokiama.

Nors Airijoje labai daug kalbama apie imigrantų integraciją, daugelis užsieniečių gyvena savo atskiruose pasaulėliuose. Mano angliškas blogas tapo langu į mano ir lietuvių gyvenimą Airijoje. Tiesa, stengiuosi pernelyg neužsiciklinti ties tuo, jog esu lietuvė ir rašyti apie gyvenimą Airijoje tiesiog iš užsienietės perspektyvos. Ir nesu vienintelė rašanti tokio pobūdžio blogą.

Blogosfera Airijoje labai įdomi. Daug teminių blogų, nebijoma rašyti apie vyrų ir moterų santykius (to labai trūksta lietuviškoje blogosferoje), nemažai vyresnio amžiaus blogerių. Geriausiais dienoraščiais šiemet išrinkti 61 metų moters ir porą metų už ją jaunesnio barzdoto dėdulės blogai. Lietuvoje žurnalistai kol kas bijo bristi į blogosferą, o štai „Irish Times“ ir „Irish Independent“ turi atskiras blogams skirtas rubrikas savo interneto svetainėse, apdovanojimus vedė vienos radijo stoties laidų vedėjas, taipogi rašantis blogą. O nominacija man yra padrąsinimas rašyti toliau ir siekti rašyti dar geriau.

Bendradarbiauji su „Metro Eireann“, rengi jiems visą puslapį apie lietuvius imigrantus. Kiek tavo puslapis panašus ir kuo skiriasi nuo lietuviškų Airijoje leidžiamų laikraščių? Kokios temos, publikacijos sukėlė didžiausią susidomėjimą? Apskritai į ką orientuotas puslapis – į airius ar lietuvius? Kaip dažnai jis išeina?
Airijoje leidžiamų lietuviškų laikraščių tragedija yra reklamos kiekis ir originalios medžiagos trūkumas. Aš vis dėlto esu linkusi manyti, jog šiais laikais labiau apsimoka investuoti į interneto portalą nei į laikraštį, be to, ir informacijos pateikti galima žymiai įvairesnės, tačiau kai pakalbu su kai kuriais lietuviais, paaiškėja, kad kai kurie internetu naudojasi vos kartą per mėnesį.

Anglų kalba leidžiamas „Metro Eireann“ prieš metus tapo savaitraščiu ir jis visų pirma orientuotas į airius. Nemažai mūsų temų vėliau pasigavo didieji šalies dienraščiai. Kitame numeryje bus mano rašinys apie dvigubą pilietybę, kurio jau seniai prašė redakcija. Jau rašėme apie lituanistinę mokyklą Dubline, Kaziuko mugę, lietuviškas mišias, Lietuvos valdžios skleidžiamą antiemigracinę propagandą.

Nepaisant to, jog po lenkų lietuviai yra antra gausiausia užsieniečių grupė Airijoje, man laikraščio redaktoriaus pavaduotoja (airė) pasakė, kad įdomu viskas, kadangi apie lietuvius nieko nežinoma. Čia geriausias mūsų Airijoje reziduojančių diplomatų darbo kokybės įvertinimas ir paaiškinimas, kodėl apie Lietuvą gimsta įvairūs mitai.

Tavo bloge neretai pakritikuojama ir LR ambasada, kartais ir ALB. Kodėl? Kiek tiesos tame, jog tai uždaros „kastos“?
Ambasadai dažniausiai priekaištauju dėl pasyvumo, o jie vis skundžiasi žmonių trūkumu. Kai prieš mėnesį buvau ten vykusiame susitikime su Leonidu Donskiu, prie pastato stovėjo du naujutėlaičiai BMW su diplomatiniais numeriais (vienas - šių metų, kitas - pernai metų laidos) ir pernykštis „Volkswagen“ mikroautobusas. Visuomet tikėjau, kad geriausia visų pirma investuoti į žmones. Bet jie ėjo diplomatijos mokslus, todėl galbūt jiems geriau žinoti, kas geriau atstovauja Lietuvai - du naujutėlaičiai BMW ar pora iniciatyvių ir kūrybingų žmonių.

Airijos lietuvių bendruomenė, kurios veikla Airijoje, deja, pernelyg persipynusi su ambasados, nėra uždara kasta. Vienu metu padėjau jiems rengti pranešimus spaudai. Ten yra daug aktyvių žmonių, kurie negaili savo laisvą laiką skirti lietuvybės puoselėjimui ir prieš tuos žmones, kurie tai daro pernelyg nesiafišuodami ir „iš idėjos“, o ne siekdami politinių tikslų ar kelių atliekamų eurų, lenkiu galvą. Bėda ta, kad kai kurie Airijos lietuvių bendruomene naudojasi kaip tramplinu prišokti arčiau prie valdžios.

Kaip dažnai išgirsti klausimą: Ar grįši į Lietuvą? Ką atsakai?
Dažniausiai to klausia Dublino taksistai, kadangi jie labai šnekūs. Atsakau, kad grįšiu. Grįžti į Lietuvą tikrai ketinu, bet norėčiau grįžt tam, kad duočiau, o ne gaučiau. Turiu minčių verslui, bet iš manęs greičiausiai būtų nekokia verslininkė, todėl turbūt rašyčiau.

Kada sunkiausia? Kai grįžti į Lietuvą? Kai grįžti po Lietuvos į Airiją? Kai paskaitai airių spaudoje, kad koks lietuvis prisidirbo? Ar kai skaitai komentarus lietuviškuose portaluose? O gal per šventes, kai esi toli nuo šeimos?
Graudulys per šventes neapima, kadangi Airijoje gyvena mano sesuo su šeima. Jei jos nebūtų, įspūdžiai būtų tikrai kitokie. Graudu būna grįžus į Lietuvą, kai matau, jog politikai ją baigia išparduoti. Ir nepaisant gerėjančių ekonominių rodiklių, pasivažinėjus po Lietuvą vis dėlto jaučiu slogias nuotaikas. Šiuo metu esu beprotiškai laiminga, kadangi rudenį išvažiuoju studijuoti į Olandiją. Tiesą sakant, ilgiau likti Airijoje nelabai norėčiau, kadangi noriu pokyčių, o čia įsiliūliuoti į rutiną labai lengva.

Išvyksti studijuoti į Olandiją, ne gaila palikti Dubliną?
Nuo rugsėjo mėnesio Utrechto universitete pradedu magistro studijas. Studijuosiu medijas. Jei būčiau neįstojusi, ketinau vykti į Naująją Zelandiją ir rašyti knygą. Ir Naujosios Zelandijos, ir knygos neišbraukiu iš planų. Airija yra labai svetinga šalis, o airiai per keletą dešimtmečių sugebėjo atverti darbo rinką dešimtims tautybių. Nemanau, kad Lietuva kada taps tokia atvira kitataučiams. Be abejo, kai kurie gyvenimo Airijoje ypatumai erzina - palyginus su kitomis Europos sostinėmis, Dublinas yra labai nešvarus, daug kas čia perkainota (nekilnojamasis turtas, maistas, visuomeninis transportas), o oras nenuspėjamas. Tačiau gamta yra dieviškai graži, o skrydžiai į Europą juokingai pigūs. Turintys noro ir užsispyrimo Airijoje gali daug pasiekti.

Ką reiškia būti emigrantu? Apskritai tokia ar jautiesi, nes pastebėjau, kad dažnokai žmonės šio statuso kratosi, tarsi žodis „emigrantas“ reikštų kažką neigiamo. Kaip manai, kodėl?
Šio žodžio ir aš vengiu. Šiandieniniame kontekste, kuomet mūsų nebevaržo sienos, jis greičiausiai net klaidingas. Neabejoju, kad dauguma nūdienos emigrantų tėra migruojanti darbo jėga, kurios didžioji dauguma grįš į Lietuvą. Manau, neigiamą konotaciją šis žodis įgijo dėl anksčiau spaudoje vyravusių temų apie emigrantus, kurios dažniausiai atsidurdavo penktuosiuose puslapiuose.

Įprasta girdėti, kad airiai ir lietuviai labai panašūs. Tiesa ar labiau pritemptas dalykas?
Lietuviai perdėm linkę dairytis į kitus ir ieškoti panašumų bei skirtumų. Tai mes kaip italai, tai šiauriečiai, tai kaip airiai. Visi mes iš Adomo ir Ievos. Metas būtų liautis bėgti nuo savo šešėlio ir tiesiog būti lietuviais. Su visais trūkumais ir privalumais - ar Lietuvoje, ar emigracijoje. Ir būtinai rašyti blogus!

www.lietuviams.com
V. Gaulės nuotraukoje Lina Žygelytė