Vienas bandymų tikslas buvo sužinoti, kiek viruso reikia užkrėsti daugumai žmonių. Pirmasis atradimas – kiekis yra mažas.  

Pasak Andrew Catchpole‘o, Didžiosios Britanijos bendrovės „hVIVO“, atliekančios vieną iš dviejų JK tyrimų, vyriausiojo mokslinio pareigūno, palyginus su gripu, COVID-19 infekcinė dozė gali būti iki milijono kartų mažesnė. Pažvelgus į pirmuosius 10 savanorių, mažos dozės pakako, kad dauguma užsikrėstų.  

Mokslininkai sako, kad dabar planuoja pereiti prie kito lygmens – išbandyti galimus vaistus ir vakcinas. Tikslas yra paspartinti naujos kartos vakcinų ir vaistų kūrimą, kad būtume vienu žingsniu priekyje besivystančių variantų.  Yra „realaus potencialo“, kad bandymai su žmonėmis prisidės prie svarbių COVID-19 vaistų atradimo, sakė Chrisas Chiu, Londono imperatoriškojo koledžo iššūkių tyrimo programos vyriausiasis tyrėjas. Daugiausia naudos suteiktų veiksmingi antivirusiniai vaistai, kuriuos galima vartoti namuose, pridūrė jis.  

Bandymai su žmonėmis yra tokie pat seni, kaip ir patys vakcinos tyrimai. XVIII amžiuje gydytojas Edwardas Jenneris įterpė karvių raupų pūlį į savo sodininko aštuonmečio sūnaus žaizdą ant rankos, kad sužinotų, ar po šešių savaičių tai apsaugos jį nuo raupų. Apsaugojo.  

Per beveik du šimtmečius nuo to laiko visame pasaulyje buvo atlikti įvairūs neetiški bandymai su žmonėmis, pradedant žmonių užkrėtimu geltonąja karštine naudojant uodus (siekiant patikrinti, ar jie buvo infekcijos šaltinis), iki proto negalią turinčių vaikų užkrėtimo hepatitu (siekiant suprasti virusinio hepatito tipus). Daugelis žmonių mirė vardan mokslo – vieni dėl to, kad jiems buvo pasiūlyta finansinė nauda, kiti dėl to, kad buvo pažeidžiami ar prastai informuoti. 

Devintajame dešimtmetyje mokslininkai dažnai naudojo šiuos tyrimus, kad patikrintų vakcinas ir gydymo priemones nuo peršalimo ir gripo, pažymi C. Chiu. Tuomet reguliavimo reikalavimai buvo ne tokie griežti, o laboratorijos neturėjo technologijų, skirtų sintetinti virusus. Taigi, savanoriai buvo užkrečiami virusu, naudojant mėginius, paimtus iš užsikrėtusių žmonių. 

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais reguliavimas sugriežtėjo, nes buvo pakeltos etinių ir klinikinių standartų kartelės. Tuo pačiu metu mokslas pažengė į priekį, ir dabar galima pasigaminti kokybiškų virusų, kurie gali būti naudojami bandymuose su žmonėmis. Jie pasitelkiami tiriant kvėpavimo takų virusus, tokius kaip rinovirusas ir peršalimas, paaiškino C. Chiu.  

Šiandienos bandymai su žmonėmis persikelia į naują lygį. „Naujasis koronavirusas turi daugiau galimybių sukelti sunkią ligą nei bet kuris kitas infekcinis agentas, kuris anksčiau buvo naudojamas „iššūkių tyrimuose“, – sakė jis.  

Dveji JK tyrimai nebuvo patvirtinti iš karto. Pandemijos pradžioje Pasaulio sveikatos organizacija subūrė ekspertus, kad įvertintų „iššūkių bandymų“ etiką, praktiškumą, įgyvendinamumą ir saugumą. Tačiau tik JK ėmėsi šios užduoties, remiama vyriausybės lėšų ir ilga darbo su šia technika istorija – ir net tada projektas buvo tik per plauką patvirtintas.  

18 asmenų vyriausybės etikos komitetas, sudarytas iš ekspertų ir pasauliečių atstovų, perskaitė šimtus puslapių tyrėjų dokumentų. Prasidėjo diskusijos. Komiteto pirmininkė ir viena iš pasauliečių atstovų Stephanie Ellis prisimena nesutarimus, dėl kurių idėjos beveik buvo atsisakyta. Ji sakė, kad net pasiūlymo šalininkams, kurie matė „tam tikrą priežastį tai daryti“, reikėjo daugiau paaiškinimų.  

„Tai labai labai sudėtinga pusiausvyra tarp galimos mokslinės naudos ir galimos žalos“, – paaiškino pediatras konsultantas ir komiteto narys Hugh Daviesas. Jų etinių svarstymų esmė: ar nauda yra didesnė už žalą? 

Komitetas visų pirma atkreipė dėmesį į du pagrindinius klausimus: kokią informaciją tyrėjai turi pateikti dalyviams ir kokias priemones jie turėtų pasiūlyti žmonėms susirgus. 

Susirūpinusi, kad priemonės galėjo būti „pergirtos“, grupė paprašė aiškesnės formuluotės apie esamus gydymo būdus, sakė S. Ellis. Be to, ji atidžiai išnagrinėjo savanorių informaciją, kad nė vienam iš jų nekiltų abejonių, su kuo jie sutinka.  Pasak H. Davieso, pandemija buvo „esminis“ veiksnys priimant sprendimą patvirtinti tyrimą. Jis sakė, kad šiame fone buvo apibrėžtas pagrindinis naudos ir rizikos apskaičiavimas. Komitetas norėjo būti „sprendimo dalis“, paaiškino S. Ellis. 

Nyderlandai taip pat domisi koronaviruso „iššūkių bandymais“, tačiau jie dar turi imtis veiksmų. 2020 m. gruodžio mėn. sveikatos apsaugos ministerija kreipėsi į ekspertų patariamąją grupę patarimo dėl praktinių ir etinių aspektų. „Jie vis dar sprendžia dėl šio patarimo, – sakė ministerijos atstovas. – Gavę patarimą, nuspręsime tolesnius veiksmus“. 

Kitas veiksnys, išskiriantis JK koronaviruso „iššūkio bandymą“, išskyrus naujausius precedentus, yra laikas. „Pradėti tyrimą pandemijos metu“, – sakė „hVIVO“ vyriausiasis mokslinis pareigūnas A. Catchpole‘as. Tai reiškė, kad mokslininkai pradėjo tyrimą be žinių bazės, kurią jie paprastai turėtų tiriant žinomą virusą.  

Turint tiek daug nežinomųjų, buvo labai sustiprintos saugos priemonės. Dalyviai, kurie atvyko į tyrimą, buvo labai kruopščiai tikrinami dėl bet kokių gretutinių ligų, atliekant kompiuterinę tomografiją ir rentgeno tyrimą – tiek „gana precedento neturint“, tiek „labai atsargiai“, paaiškino C. Catchpole‘as.  

Tyrimas rėmesi tuo, kad dalyviai žinojo, kas su jais yra daroma. Visi jie turėjo atlikti kelių pasirinkimų testą, kad įrodytų supratę, jog susirgs COVID-19. H. Daviesas pažymėjo, kad sutikimo procesas turėjo būti įrašomas. 

Atsižvelgiant į riziką, abiejų tyrimų dalyviai buvo tik suaugusieji nuo 18 iki 30 metų – grupė, kuriai būdingi lengvesni simptomai, sakė Helen McShane, antrojo tyrimo, vykdomo Oksfordo universiteto, pagrindinė tyrėja. Tyrimo metu taip pat buvo atliktas daug išsamesnis širdies ir plaučių medicininis įvertinimas, siekiant išsiaiškinti, ar kvėpavimo takų infekcija gali ką nors neigiamai paveikti.  

Po saviizoliacijos laikotarpio savanoriams buvo pakartotas patikrinimas, kad būtų įsitikinta, jog jie vis dar sveiki. Tik tada intensyviosios terapijos kambaryje jiems į nosį buvo suleista maža koronaviruso dozė. Ir tada prasidėjo duomenų rinkimas.  

PGR testai buvo atliekami du kartus per dieną, kartu buvo imami ir kraujo mėginiai. Be to, dalyviai dėvėjo specialias kaukes, galinčias aptikti virusą kvėpuojant, o gydytojai iš tų kambarių paėmė mėginius, kad patikrintų, ar virusas yra ant kokių nors paviršių.  

Savanoriai buvo laikomi intensyviosios terapijos skyriuje dvi arba tris savaites, norint išsiaiškinti, ar jie užsikrėtė, ir gydyti bet kokias vėlesnes ligas. („Jie kambariuose praleido daug laiko, nesvarbu, kaip jautėsi“, – pripažino C. Catchpole‘as.) Rimtų atvejų nebuvo.  

Galų gale kiekvienas dalyvis gavo maždaug 4500 svarų kompensaciją. Bet ne pinigai buvo esmė, sakė C. Catchpole‘as. „Tai, ką mes tikrai pastebėjome, yra altruizmas“, slypintis už motyvacijos dalyvauti, sakė jis.  

Dviejuose JK tyrimuose buvo naudojama originali Uhane aptikta viruso atmaina, kurią sintezavo „hVIVO“ Londone. Londono imperatoriškasis koledžas ir „hVIVIO“ tyrė žmones, kurie anksčiau nebuvo užsikrėtę koronavirusu, o Oksfordo universitetas tyrė tuos, kurie anksčiau buvo užsikrėtę.  

„Mes žinome, kad pakartotinė infekcija yra gana reta“, – sakė H. McShane iš Oksfordo tyrimo. Jos tyrimu siekiama suprasti, kodėl kai kurie žmonės pakartotinai užsikrečia, o kiti – ne. 

„Mus domina tie, kurie pakartotinai neužsikrečia, – sakė ji. – Kuo skiriasi jų imuninis atsakas nuo tų, kurie užsikrečia?“. 

JK „iššūkių bandymai“ parodė, kad juos atlikti įmanoma ir pandemijos metu, ir padėjo pagrindą tolesniems tyrimams.  

Mattas Westmore'as yra Sveikatos tyrimų tarnybos (HRA), kuri užtikrina, kad visi tyrimai būtų teisėti, etiški ir teisingi, vadovas, koordinuojantis etikos komitetus. Jis sakė, kad glaudus JK vaistų reguliuotojo – Vaistų ir sveikatos priežiūros produktų reguliavimo agentūros (MHRA) – ir HRA bendradarbiavimas pandemijos metu buvo „labai efektyvus“. Tyrimo sprendimai buvo pakeisti per 24 valandas, o ne per 90 dienų. 

Tačiau vis dar yra tam tikrų kliūčių. „Iššūkių bandymai“ nebuvo patvirtinti kaip didelių, brangių klinikinių tyrimų pakaitalas. Nors jie gali būti naudojami pačioms perspektyviausioms vakcinoms atrinkti, dar reikia atlikti didelius 3 fazės veiksmingumo tyrimus, kad būtų galima patvirtinti vakciną, sakė H. McShane iš Oksfordo universiteto.  

Tačiau kai kurie mokslininkai tikisi, kad tai netrukus gali pasikeisti – bent jau pandemijos metu. Dideli klinikiniai COVID-19 vakcinų tyrimai tampa vis sunkesni. Natūralios infekcijos yra mažiau nuspėjamos, taip pat šiuo metu yra skiepijama, o tai riboja neskiepytų gyventojų skaičių. Dabar būtų neetiška nesiūlyti vakcinos, kad būtų galima kontroliuoti tyrimą, nes patvirtintos vakcinos yra visiems prieinamos.  

Susidūrę su šiais apribojimais, „reguliuotojai diskutuoja, ar iššūkio tyrimo duomenys gali suteikti pakankamai veiksmingų duomenų skubiam patvirtinimui“, sakė C. Chiu iš Londono imperatoriškojo koledžo.  

Jungtinės Karalystės vaistų reguliuotoja, vaistų ir sveikatos priežiūros produktų reguliavimo agentūra nekomentavo „POLITICO“ dėl šių diskusijų. Bet jei ji uždegs žalią šviesą ir prie jos prisijungs kolegos iš JAV ir ES, tai gali reikšti, kad šiuo metu kuriamoms naujos kartos vakcinoms nereikės pereiti daug laiko reikalaujančių didelio masto tyrimų.  

Tereikėtų saujelės savanorių, pasiruošusių užsikrėsti koronavirusu.