Kad sveikata brangiausias turtas, visiems žinoma tiesa. Tačiau daug lietuvių Anglijoje susidūrė su dar viena realybe – sveikatą praradęs atvykėlis čia pasijunta niekam nereikalingas.

Pasiuntė į Lietuvą

“Kai lankiau anglų kalbos kursus, kartą per pamoką mums uždavė tokią temą – papasakoti savo įspūdžius apie gydytojus Anglijoje. Aš ir mano bendramokslė, irgi lietuvė, parašėme, kad nesame užsiregistravusios pas GP (angl. General Practitioner – bendrosios praktikos gydytojas). Mokytojas nustebo – kaip tai? O mes abi labai išdidžiai pareiškėme, kad mums nereikia, norėjome pasirodyti, kad esame sveikos, drūtos”, – su atodūsiu prisimena neseną praeitį Zita V.
Šiuo metu 43 metų moteris jau beveik pusmetį varsto gydytojų kabinetų duris ir iki šiolei nežino, nuo ko yra gydoma.
Dabar ji dažnai prisimena vienos savo pažįstamos likimą, kuriai gydytojas po ilgų tyrimų pasakė – važiuok gydytis į Lietuvą. Moteris išvyko ir po dviejų mėnesių mirė nuo vėžio.
Zita V. baiminasi panašaus likimo.

Bloga lemiantis ženklas

Prieš gerą savaitę ant kilimėlio prie namo, kuriame nuomoja kambarį, durų moteris rado paukštį, perskrostu pilvu.
Ji nesuprato, iš kur tas paukštis galėjo atsirasti. Atrodė, lyg kas jį tyčia būtų ten padėjęs.
Per tuos pusę metų Zita V. taip įsibaimino dėl savo sveikatos, kad jai atrodo, jog kiekvienas nugirstas žodis ar pamatytas vaizdas reiškia kažką daugiau, nei atrodo iš pažiūros.
Negyvas paukštis prie buto durų Zitai atrodo kaip bloga lemiantis ženklas. Tuo labiau, kad nė vienas šio namo gyventojas negyvo paukščio nematė – kai jis atsirado, visi buvo išėję į darbą, kai grįžo vakare, paukščio jau nebuvo.
Kad neatrodytų, jog išsigalvojo nebūtus dalykus, Zita V. nufotografavo negyvą paukštį mobiliuoju telefonu.

Pavadino “bėdų ieškotoja”

Į Londoną Zita V. atvyko prieš porą metų. Lietuvoje ji dirbo buhaltere, bet nesibaidė ir fizinio darbo. Atvykusi į Londoną moteris nesitikėjo lengvos duonos. Pradėjo nuo to paties kaip ir daugelis – įsidarbino kambarine viešbutyje.
Darbas sunkus, neretai tekdavo ištisas savaites dirbti be poilsio. Ji stengėsi, vildamasi, kad taip pelnys ją įdarbinusios agentūros pasitikėjimą, bus vertinama, kad bus atsižvelgiama ir į jos poreikius.
Problemos kilo tada, kai pradėjo blogėti sveikata ir ji nebepajėgė dirbti tiek daug ir tokiu pajėgumu kaip anksčiau.
Supratusi, kad jai teks pačiai ginti savo teises, Zita V. įstojo į profsąjungą. Profsąjungos atstovai padėjo moteriai išsikovoti apmokamas atostogas, išaiškino, kad susirgus agentūra jai privalo apmokėti biuletenį.
Tačiau nuo tos dienos prasidėjo ne tik jos kova už savo sveikatą, bet ir kova su agentūra, kuriai neparankūs savo teises išmanantys ir jas ginantys žmonės.
Vienas agentūros bendrasavininkis, lietuvis, jos paklausė: “Ar žinai, kaip tave vadina?” Zita papurtė galvą. “Troublemaker, – paaiškino. – Ar žinai ką tai reiškia?” Moteris pasakė nežinanti. “Bėdų ieškotoja.”
Moteriai neramu, kad pasibaigus biuleteniui, agentūra ją atleis iš darbo.

Biuletenis tęsiamas, liga nenustatyta

Tačiau šiuo metu svarbiausias dalykas – sveikata. Kartą po vieno nemalonaus incidento viešbutyje, kai ji atsisakė tvarkyti greta dirbusios kambarinės paliktą betvarkę, pasijuto blogai. Pakilo temperatūra, skaudėjo pilvą, kūną išbėrė dėmės.
Ji užsiregistravo pas gydytoją ir paprašė, kad darbdaviai tą dieną jai duotų išeiginę. Tačiau iš ryto paskambino iš agentūros ir pareikalavo, kad ji eitų į darbą, nes trūko kambarinių.
Tada ji nusprendė pasiimti biuletenį, kad galėtų atlikti reikalingus tyrimus ir gauti gydymą. Tai įvyko šių metų balandžio mėnesį.
Biuletenis tęsiamas iki šiol, o liga nenustatyta. Zita V. žino, kad pusė metų yra tas terminas, kuriam praėjus už ligonlapį nebemokama.
Sveikatos dirbti taip pat sunkiai ir be poilsio dienų, ji nebeturi. Kaip reikės gyventi?

Gydė paracetamoliu

Zitą V. itin nuvylė Anglijos bendrosios praktikos gydytojai (GP). Kiekvieną kartą, kai į juos kreipdavosi dėl pilvo skausmų, šie išrašydavo paracetamolio, kartais dar antibiotikų.
Moteris kreipėsi į privačią kliniką, ten dirbęs gydytojas nustatė, kad ji serga hepatitu. Tačiau jokio dokumento, patvirtinančio diagnozę, neišdavė, o jeigu ją gydančiam GP kyla klausimų, pasiūlė, kad šis paskambintų jam telefonu.
Privačios klinikos gydytojas pasakė, kad išrašas apie ligos diagnozę kainuoja penkiasdešimt svarų. Zita V. tokių pinigų mokėti nesiryžo. Be to, ji suprato, kad GP dažniausiai nekreipia dėmesio į privačių gydytojų nustatytą diagnozę ir daro savo tyrimus. GP nustatė kitą diagnozę – šlapimo pūslės uždegimas ir paskyrė vaistus.
Apžiūrėjo ir ginekologė – privati daktarė nustatė, kad yra mioma, tačiau iš ligonių kasų apmokami gydytojai to nepatvirtino ir vėl ėmė siuntinėti tyrimams.
Praėjo beveik pusmetis – diagnozė nenustatyta, rimto gydymo nėra. “Žmogus per tiek laiko gali ir numirti”, – neslepia nusivylimo Zita V. Ji būgštauja, kad gydytojai įtaria rimtą ligą, bet neskiria gydymo, o laukia, kol jai nusibos ir išvažiuos gydytis į Lietuvą.
Gydymo įstaigose ji sakė pajutusi tam tikrą antipatiją imigrantams, nepaisant to, kad didelė dalis gydytojų patys yra imigrantai – dažniausiai iš Azijos šalių.
“Didžiulė bėda – kalbos barjeras, – pripažįsta Zita V. – Man paskyrė vertėją, afrikietį, kalbantį rusiškai. Tai jis ne visada viską versdavo, ką aš sakau ar ką gydytojas man sako.”

Siūlė pasirinkti binto spalvą

Koją prieš mėnesį susilaužiusios Augustės I. įspūdžiai apie Anglijos gydytojus irgi ne patys geriausi. Tiesa, ligoninėje, į kurią kreipėsi lūžus kulkšnies kaului, visi buvo paslaugūs ir atidūs.
“Kai sugipsavo koją, klausia – kokios spalvos binto pageidaučiau. Ir vardija spalvas: mėlyna, juoda, rožinė... O man taip skauda, ištverti negaliu. Šaukiu – dėkit rožinę... Man visai nerūpėjo binto spalva. O gydytojas ir klausia: “Are you sure” (tikrai?). Tada paprašiau, kad uždėtų „purple“ – maniau, kad bus bordo spalva, o pasirodo – violetinė”, – juokiasi Augustė.
Ji džiaugiasi, kad greitosios pagalbos skyrius, į kurį ją nugabeno draugai, pagalbą suteikė greitai, nevertė laukti ir uždėję gipsą įteikė jai visiškai naujus ramentus – nereikėjo rūpintis, iš kur juos gauti.

Lietuviais gydytojais pasitiki labiau

Tačiau skausmą kulnyje ji pajuto gerą savaitę prieš lūžį ir kreipėsi į ligoninę. Apžiūrėjęs gydytojas pasiteiravo, kiek laiko skauda. Augustė pasakė – jau trečia diena. Tada gydytojas pareiškė, kad ji turi kreiptis į savo GP, nes toks skausmas laikomas ilgalaikiu ir jis nepriklauso prie skubiai gydytinų. Augustė supykusi atrėžė, kad stipriai skaudėti pradėjo tik anksti ryte, iki tol tik maudė. Gydytojas net kojinės neliepė nusimauti, išrašė nuskausminamųjų ir tiek.
Mergina sakė, pasijutusi taip, lyg turėtų atsiprašyti už tai, kad serga.
Kitą dieną ji nuėjo pas GP. Tas pačiupinėjo, spaudimą pamatavo, pasakė, kad jeigu skausmas nepraeis, tai po savaitės ateik. Po savaitės Augustė kryptelėjo koją ir susilaužė kulkšnį maždaug toje vietoje, kur anksčiau jautė skausmą.
“Ten turbūt jau buvo kas nors negerai, jei nuo menko kryptelėjimo lūžo”, – sako Augustė. Ji mano, kad jei gydytojai būtų atidžiau pasižiūrėję į jos nusiskundimus, dabar nereikėtų vaikščioti su ramentais.
Mergina, nors puikiai kalba angliškai ir nebijo prireikus pakovoti už save, teigė, kad jeigu žinotų, jog yra lietuvių gydytojų klinika, kreiptųsi į juos.
“Lietuviais gydytojais aš labiau pasitikiu. O tiems, kurie turi kalbos barjerą, įsivaizduoju, kaip su anglais sunku”, – neslepia mergina.
Jos nuomone, lietuviškos privačios klinikos Londone poreikis tikrai didelis.

Vienareikšmiškai nevertina

Alvydas Kontrimas, vidaus ligų gydytojas, dirba Londone privačioje „Palmer Green“ klinikoje. Jis sako, kad Anglijoje, kaip ir Lietuvoje, sveikatos apsaugos sistemą vertinti vienareikšmiškai neįmanoma – turi ir gerų pusių, turi ir trūkumų. Daug kas labai dažnai priklauso nuo konkretaus gydytojo.
“Lietuvių gydytojų Londone vis daugėja ir jie dirba ligoninėse arba verčiasi privačia praktika. Pacientams yra patogiau kalbėtis su gydytoju gimtąja kalba, patogiau išaiškinti simptomus ir suprasti, ką gydytojas sako. Pas mus ateina lietuvių, bet būčiau neteisus sakydamas, kad mes, jeigu lietuvis, kažkokį ypatingą dėmesį skiriame. Esame išmokyti visų pirma į kiekvieną pacientą žiūrėti kaip į žmogų ir suteikti jam reikalingą pagalbą”, – sako jau metus Londone gydytoju dirbantis A.Kontrimas.

Zita Čepaitė, savaitraštis "Infozona"