Klaipėdos mieste, greta individualių namų kvartalo, telkšančioje pelkėje kartu su uzbeku Marseliu lietuviais Arūnu ir Gaile gyvenantis Antony Davidas Heapas nusivylęs savo tėvyne Didžiąja Britanija, kuri, jo teigimu, nesugeba pasirūpinti pasą svetimoje šalyje praradusiu piliečiu.

„Mane sutikę stebisi. Klausia, tu britas? Ir tu gyveni čia – Lietuvoje? Tu tikriausiai išprotėjęs... Žmonės Didžiają Britaniją įsivaizduoja kaip turtingą šalį, kuri turi daug pinigų, aukso, deimantų. Tačiau ji nesugeba man net naujo paso pagaminti“, - karčiai šypsosi vyras.

Davidas teigia, kad jo pasą pavogė. O be paso negali gauti darbo. Būdamas bedarbis priverstas pinigų pragyvenimui prasimanyti taip pat, kaip ir jo naujieji draugai – renkant tuščius butelius ir ieškant metalo laužo. Tačiau ši veikla duoda pajamų tik patiems būtiniausiems poreikiams patenkinti. O naujam, 92,7 svaro (apie 403 litų), kainuojančiam pasui bei kelionei iš Klaipėdos į Vilniuje esančią Didžiosios Britanijos ambasadą susitaupyti nepavyksta.

Pasistatė pašiūrę

Davidas pokalbį pradėjo pasigirdamas savo naujuoju būstu – šis tikrai padės ištverti dar vieną žiemą Lietuvoje.

Iš Belfasto kilęs 45-erių metų vyras prieš atvykdamas į Lietuvą gyveno Londone. Angliją paliko dėl sunkumų gyvenime ir didelių psichologinių problemų.

„Esu Didžiosios Britanijos pilietis. Nuo 18 metų tarnavau savo šalies kariuomenėje. Koviausi Irake, Irane, Mongolijoje, Afganistane. Buvau peršautas per ranką, koją. Priešo snaiperis Mongolijoje man pataikė į krūtinę ir peršovė – kulka mane perskrodė kiaurai, praėjo kelis milimetrus nuo širdies. 1998 metais Omos mieste, Airijoje IRA (Provisional Irish Republican Army) teroristams susprogdinus bombą, žuvo mano motina, o aš patyriau trečio laipsnio veido, galvos, rankų nudegimus ir dvejus metus praleidau ligoninėje“, - ištisos knygos vertą gyvenimo istoriją pasakojo Davidas.

Į klausimą, ar jaučia šių sužalojimų pasekmes, Davidas atsakė lakoniškai: „Man buvo diagnozuotas smarkus potrauminio streso sindromas. Dar ir dabar sapnuoju košmarus“.

Įstrigo Lietuvoje

Išsiskyręs su žmona, kuri augina jo vaikus, Davidas apkeliavo pasaulį – nuvyko į Australiją, aplankė Daniją, Prancūziją, tačiau įstrigo Lietuvoje.

Atvykęs į Lietuvą Davidas dirbo Vilniuje, Trakuose ir Klaipėdoje.

Trakuose jis susipažino su našle iš Klaipėdos, su kuria praleido septynerius gyvenimo metus - būtent tiek, kiek laiko jau ir vieši Lietuvoje. Dvejus metus prižiūrėjo jos vasarnamį Trakuose.

„Tarp mūsų įsižiebė jausmas. Ji buvo praradusi vyrą, na, o aš nesu bjaurus“, - juokiasi britas.

Tačiau mylimosios giminės buvo nepatenkinti tokia draugyste, todėl pora išsiskyrė.

Dabar benamiu tapęs vyras turi visus reikalingus dokumentus, darbo, kurį dirbo mūsų šalyje, sutartis, net paso kopiją. Dokumentus laiko pas savo bičiulį Nedą, turintį trijų kambarių butą. Paklaustas, kodėl jų nesaugo pats, Davidas atsakė: „Nedo butas turi duris ir spyną. Nors ir mano naujajame name yra durys, tačiau jų neužrakinsi. Nedu aš pasitikiu – jis kaip ir mano „menedžeris“.

Beje, pats Nedas niršta, kai yra vadinamas menedžeriu. „Aš noriu tam žmogui padėti. Kodėl negaliu įsileisti į savo namus? Pirma, esu antros grupės invalidas, be to, turiu savo gyvenimą. Trečia – nesu gėjus, kad gyvenčiau kartu su vyru“, - žodžių į vatą nevyniojo Nedas.

Jis vylėsi, kad gal atsirastų kokie nors geri žmonės, kurie galėtų padovanoti Davidui benzininį generatorių, dar kokių nors reikmenų, būtinų žiemą. „Greta Davido gyvena uzbekas Marselis. Jis savo pašiūrėje turi ir generatorių, ir net šaldytuvą, tačiau vis tiek nori nukeliauti į Simferopolį“, - sakė Nedas.

Biurokratinis labirintas

Pasą Davidui pavogė prieš dešimt mėnesių. Esą dokumentą jam ištraukė einant gatve iš galinės kelnių kišenės ir tai jis pamatė tik nuėjęs į banką.

Dėl pavogto paso Davidas kreipėsi į policiją, buvo susitikęs su konsulu. Netgi buvo nuvykęs į ambasadą Vilniuje, tačiau ten jis buvo siuntinėjamas iš vieno kabineto į kitą - niekas nežinojo kaip jam padėti.

Tada ir prasidėjo bėdos. Ambasadoje jam buvo pareikšta, jog reikia įsigyti naują pasą. Tačiau benamis naujo paso įsigyti neišgali. O pasas reikalingas įsidarbinimui. Neturi paso – neturi darbo. Neturi darbo - negausi paso.

Taigi nieko nepešęs grįžo į Klaipėdą.

„Antrąjį kartą kreipiausi į ambasadą Liverpulyje. Nusiunčiau visų dokumentų, kuriuos turėjau, kopijas, visas savo nuotraukas, viską, kas įrodytų mano tapatybę. Tačiau jokio atsakymo negavau. Galbūt kalta pašto sistema“, - svarsto vyriškis.

Negana to, jog Davido paso galiojimo laikas baigėsi šių metų kovo mėnesį. O leidimas gyventi Lietuvoje baigsis tik 2017 m. Jeigu niekas nepasikeis, Davidui savo naujai pastatytuose rūmuose teks gyventi dar trejus metus ir laukti deportacijos.

Brito šeima - lietuviai

Benamiu tapęs Davidas bandė susisiekti su savo šeima, tačiau buvusios žmonos adreso nežino, tėvas gyvena Filipinuose, o jo gyvenamoji vieta Davidui yra nežinoma. Dabar vienintelė jo šeima yra keli kiti benamiai gyvenantys drauge. Vyriškis teigia, jog nepamena, kur juos sutikęs, tačiau susidraugavo. „Jie nuostabūs žmonės. Jie manimi rūpinasi, o ir aš dėl jų stengiuosi. Jais pasitikiu labiau, nei savo ambasada“, - sakė jis.

Vyriškis su savo kolegomis benamiais susišneka per Roonie (Arūną), kuris moka anglų kalbą. Pats Davidas šiek tiek supranta lietuviškai, tačiau visi bandymai išmokti šios kalbos baigėsi nesėkmingai: „Lietuvių kalba man labai sudėtinga. Žinau kelis žodžius, moku padėkoti, pasisveikinti ir atsisveikinti. Lietuviai – nuostabūs, fantastiški žmonės. Daug geresni nei Anglijos gyventojai. Lietuva labai graži šalis, tačiau žiemą čia baisiau nei Sibire. Lietuviška drėgmė, šaltis ir pusnys iki kelių privertė mane įsirengti naują būstą“, – rodo į savo statyti pradėta pašiūrę.

Mindaugas Milinis, Delfi.lt