Anglijos lietuviai šią savaitę turėjo neeilinę galimybę išvysti Andrių Tapiną – vieną iš geriausiai žinomų lietuviškos žiniasklaidos veidų. Negana to, susitikimo metu vyko ir diskusija, kurios metu paliesti visuomenei aktualūs klausimai.
Apie kai, ką dalyviai aptarė Londone, skaitykite redakcijai atsiųstame pranešime.

Trečiadienį Londone įvyko diskusija visuomenės savimonės formavimo tema. Iniciatyvinė Jungtinės Karalystės organizacijų grupė pakvietė žurnalistą, laidų vedėją, rašytoją A. Tapiną ir buvusį diplomatą, valstybės tarnautoją Ž.Pavilionį padiskutuoti, koks yra ir koks galėtų būti žiniasklaidos ir politikų vaidmuo formuojant visuomenės savimonę Lietuvoje.

Vakaro moderatorius Ainius Lašas pateikė renginiui parengtos studijos statistiką, rodančią, kad lietuvių gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, tarpe kone 70 proc. kasdien skaito Lietuvos žiniasklaidą.

Lietuviškos informacijos vartojimas akivaizdžiai egzistuoja ir už šalies ribų, tačau pasak politologo, kokybiški, analitiniai tekstai, skatinantys kritinį mąstymą bei savimonę paskęsta bulvarinių straipsnių ir horoskopų liūne.

„Taip yra todėl, kad komerciniai žiniasklaidos šaltiniai yra pirmiausiai vertinami pagal populiarumą”, - aiškino A. Tapinas. Pasak jo, statistika ir peržiūros nulemia turinį ir pajamas.

Paspaudimai pritraukia reklamos užsakovus, kurie neskirsto tekstų į analitinius ir „popsinius”. Studijos rodo, kad vartotojai produkto ar paslaugos reklamos nevisada sieja su puslapio turiniu. Tad kokybiniai kriterijai tekstams nėra tiek svarbūs kiek kiekybiniai. „Žurnalistinei kultūrai tiesiog nėra poreikio” - kalbėjo rašytojas.

Visgi jis pastebėjo, kad per pastarąjį dešimtmetį, žiniasklaidos priemonės padarė nemažą progresą siekant nepriklausomos ir kokybiškos informacijos pateikimo visuomenei. Jis minėjo didžiųjų portalų finansuojamus, dažnai pelno sąskaita, žurnalistinius tyrimus.

Dėl susidariuso „status quo” žiniasklaidoje ir savimonės vakumo Ž. Pavilionis įžvelgė ir politinę atsakomybę. Jis tikino, kad Lietuvoje nepakankamai investuojama į kritinio mąstymo ugdymą. „Vietoj Europos Sąjungos investicijų į cementą, kelius, vedančius į niekur, reikėjo investuoti į žmogų ir kūrybiškumą”, - neslėpė politikas.

Pasak buvusio diplomato, vangus visuomenės dalyvamas viešuose debatuose ar menkas dalyvavimas rinkimuose, ypač užsienio lietuvių tarpe, yra tam tikra savimonės krizės išraiška. Tačiau politikas išliko optimistu. Jo nuomone, ir Lietuvoje, ir užsienyje gyvenatys tautiečiai interneto amžiuje gali kurti kokybišką informacijos turinį rašydami asmeninius tinklaraščius, platindami tekstus socialiniuose tinkluose.

Bet A. Tapinas atkreipė dėmesį, kad egzistuoja didžiulė takoskyra tarp Viniaus „šviesos saloje” gyvenančių, ar užsienyje besimokančių bei gerus darbus dirbančių lietuvių, kurie gali pasinaudoti skaitmeninio amžiaus suteiktomis galimybėmis, ir didžiosios Lietuvos dalies, esančios „prieblandoje”. Regionuose nėra nei įkvėpimo nei galimybių dalyvauti viešajame diskurse, o juo labiau jį formuoti. Dauguma mokyklinio amžiaus vaikų net nemoka anglų kalbos, kas galėtų suteikti bent kažkokias perspektyvas ateičiai.

Reflektuodamas istorinę Lietuvos tapatybę ir savimonės atspindžius rašytojas tikino, kad didvyriškumo skalė Lietuvoje yra pasislinkusi. Nenuvertindamas V. Landsbergio praeities nuopelnų, jis pripažino, kad didvyris šiandien yra ne maestro, gebantis puikiai groti pianinu aukštuomenei ir užsienio svečiams, o provincijos mokytojas, su žiburiu mėginantis nors šiek tiek apšviesti regioninę prieblandą.

Taigi kas atsakingas už savimonę Lietuvoje: žiniasklaida, tėvai, mokytojai, mes patys?

Visi trys diskusijos dalyviai prisiminė savo paauglystę nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu - aplinką, dariusią įtaką jų sąmoniningumo ugdymui. Svečiai sutiko, kad dabar, kai nereikia kovoti už laisvę, ir nėra vizijos ar tautą ikvepiančio ir suvienijančio tikslo, sudėtinga diegti ar ugdyti tautinį sąmoningumą.

Kritinio mąstymo arba savimonės stoką Lietuvoje sąlygoja kompleksinės priežastys: regioninė atskirtis, ekonominė ir socialinė nelygybė, šviesių autoritetų trūkumas, politikų atsakomybės nebuvimas, informacijos sklaidos konkurencinės sąlygos, menkos investicijos į kūrybiškumą, mokslą.

Žiniasklaida teoriškai turėtų atlikti švietimo vaidmenį, nes yra ketvirtoji demokratijos kolona. Skirtingai nei tiesiog verslas, jai priskiriamos ir viešosios funkcijos: be išankstinės nuostatos teikti informaciją, auklėti, aiškinti, balansuoti valdžios organų, verso ir individų įtaką visuomenei. Tačiau praktiškai, žiniasklaida yra tam tikras mūsų visuomenės tautinės ir ekonominės būsenos atspindys. Žiniasklaida yra tokia, kokie mes.

Savimonės ugdymas, kurios pagrindas yra informacija, jos sklaida, bei analizė, yra mūsų pačių, ir ypač jaunimo, turinčio galimybes, reikalas, o ne tik žurnalistų ar mokytojų pareiga. Tiesa, kaip pastebėjo A. Tapinas „savirefleksija yra komfortabiliam gyvenimui”. Apmąstymams, saviugdai išties reikia laiko, kas yra prabanga, bet be šios investicijos nebus ir sąmoningos Lietuvos.

Laura Hanning Scarborough, Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos (JKLJS) prezidentė