Skaitytojo laiškas: tarnybų smurtas Lietuvoje virs sukrautais lagaminais 

Nereikia būti mados guru ar ateities tendencijų sekėju ir formuotoju, kad suprastum, jog Lietuvoje į madą grįžta petnešos. Diržas Lietuvoje staiga virto pavojingu ginklu, daiktu, kuriuo galima smurtauti prieš vaikus ir dėl kurio, bent laikinai jie gali būti paimti iš šeimos.

Diržas namuose tapo didžiausiu siaubu ir košmaru, tiesa, nebe vaikams, kaip buvo iki šiol, o juos auginantiems tėvams. Lietuvą sukaustė dar visai neseniai iš jos pasitraukusi, baimė. Baimė būti apskųstam ar apšmeižtam kaimyno arba kokio nors, savo diena nelabai patenkinto, praeivio. Bet koks praeivis, bet koks kaimynas, net ir tas, kuris nuolat mėgsta skųstis dėl per garsiai leidžiamos skalbimo mašinos, indaplovės, tas, kuris nuolat nepatenkintas dėl per garsiai lojančio kaimyno šuns ar murkiančios katės, net ir toks kaimynas, pamatęs vaiką smagiai besiturškiantį rudeninėje baloje, gali anonimiškai apskųsti bet kurią jam nepatikusią ar neįtikusį šeimą dėl vaikų nepriežiūros.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šiandien turi beveik tiek pat teisių, kiek ir greito reagavimo būrys, „Aras“. Ji turi teisę daryti reidus, tikrinti šeimas, turi teisę savo batais trypti ne tik laiptines, bet ir butus, namus, turi teisę landžioti po kambarius, spintas, kitaip tai yra vadinama nenoru bendradarbiauti. Kiekvienas namuose rastas diržas staiga gali virsti daiktu, kuriuo galimai buvo smurtaujama prieš vaikus.

Vaikai tapo lyg daiktas, lyg transporto priemonė ir teisė vairuoti, kurią galima atimti iš nepaklusnaus, neblaivaus vairuotojo. Po kiekvieno skundo tėvai per prievarta įveliami į žaidimą, kuriame lyg kompiuteriniame žaidime jiems reikia „praeiti“ lygius, norint išsaugoti vaikus šeimoje.  Skaityti toliau...

2018-11-08 / 08:20

Nereikia būti mados guru ar ateities tendencijų sekėju ir formuotoju, kad suprastum, jog Lietuvoje į madą grįžta petnešos. Diržas Lietuvoje staiga virto pavojingu ginklu, daiktu, kuriuo galima smurtauti prieš vaikus ir dėl kurio, bent laikinai jie gali būti paimti iš šeimos.

Diržas namuose tapo didžiausiu siaubu ir košmaru, tiesa, nebe vaikams, kaip buvo iki šiol, o juos auginantiems tėvams. Lietuvą sukaustė dar visai neseniai iš jos pasitraukusi, baimė. Baimė būti apskųstam ar apšmeižtam kaimyno arba kokio nors, savo diena nelabai patenkinto, praeivio. Bet koks praeivis, bet koks kaimynas, net ir tas, kuris nuolat mėgsta skųstis dėl per garsiai leidžiamos skalbimo mašinos, indaplovės, tas, kuris nuolat nepatenkintas dėl per garsiai lojančio kaimyno šuns ar murkiančios katės, net ir toks kaimynas, pamatęs vaiką smagiai besiturškiantį rudeninėje baloje, gali anonimiškai apskųsti bet kurią jam nepatikusią ar neįtikusį šeimą dėl vaikų nepriežiūros.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šiandien turi beveik tiek pat teisių, kiek ir greito reagavimo būrys, „Aras“. Ji turi teisę daryti reidus, tikrinti šeimas, turi teisę savo batais trypti ne tik laiptines, bet ir butus, namus, turi teisę landžioti po kambarius, spintas, kitaip tai yra vadinama nenoru bendradarbiauti. Kiekvienas namuose rastas diržas staiga gali virsti daiktu, kuriuo galimai buvo smurtaujama prieš vaikus.

Vaikai tapo lyg daiktas, lyg transporto priemonė ir teisė vairuoti, kurią galima atimti iš nepaklusnaus, neblaivaus vairuotojo. Po kiekvieno skundo tėvai per prievarta įveliami į žaidimą, kuriame lyg kompiuteriniame žaidime jiems reikia „praeiti“ lygius, norint išsaugoti vaikus šeimoje.  Skaityti toliau...

 (Komentarų: 0)