Jolita Jaškonytė jau aštuonerius metus gyvena Airijoje, bet savo energija ir veiklumu yra padėjusi ne vienam sunkia liga sergančiam vaikui ir jo šeimai Lietuvoje. Prieš trejus metus ji pati išgirdo vėžio diagnozę. Ketvirtos stadijos gimdos kaklelio vėžys. Su juo neišgyvenama. Tačiau moteris paneigė šį mitą. Ji vis dar gyva ir rado gydymą, kuris gali jai grąžinti gyvenimą. Jo kaina – 6 tūkst. eurų. Šeima jų neturi, todėl dabar prašo visų mūsų pagalbos.

Visą laisvą laiką skyrė kitiems

Po skaudžių nesėkmių išvykusi iš Lietuvos ir gyvenimą iš naujo nusprendusi pradėti Airijoje, Jolita ten įkūrė lietuvių bendruomenę, konsultavo ką tik atvykusius tautiečius teisiniais bei kitais klausimais. Dar daugiau – būdama muzikos mokytoja, ji pradėjo rengti labdaringus renginius, o paaukotus pinigus pervesdavo sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms, kurioms šių pinigų tuo metu labiausiai reikėjo.

Pati Jolita šios savo veiklos nesureikšmina. „Nesididžiuoju nuveikusi kažką gera. Dariau tai, ką tuo metu reikėjo daryti. Aukojimo veiksme man svarbiausi ne pinigai, o ta šviesa, kuri skleidžiasi tavyje per šį veiksmą ir kuria tu daliniesi su kitais“, – sako pašnekovė.

Paradoksas, tačiau šiandien pagalbos reikia jai. Moteris, trečius metus kovojanti su ketvirtos stadijos gimdos kaklelio vėžiu, turbūt būtų taip ir nedrįsusi to padaryti, jeigu ne jos bendramintės, kartu dalyvavusios labdaringoje veikloje. Kaip pati sako, ji gali drąsiai prašyti pinigų dešimčiai vaikų, tačiau – ne sau.

Diagnozę išgirdo iš lietuvės gydytojos

„Viskas įvyko labai staiga. Atsimenu, prieš Kalėdas pradėjau labai kraujuoti, vos ne litrais. Iki tol nebuvo jokių skausmų, jokių simptomų, tik svoris šiek tiek nukrito. Niekada neturėjau problemų su moteriškomis ligomis. Kai atvykau pas šeimos gydytoją, jis man neparašė nukreipimo ginekologei, esą gal reikia palaukti, gal man taip klimaksas prasideda.

Tuomet Kalėdų išvakarėse parašiau privačiai gydytojai lietuvei Vidai Načienei. Ji pasiūlė rytoj pat, per šventes, atvažiuoti. Apžiūrėti dėl stipraus kraujavimo ji manęs negalėjo, tik pro mikroskopą patyrinėjo kraują, o ten – vieni leukocitai. Tuomet pasakė: „Jums gydytis reikės abiem su vyru.“ Nustebau – juk ginekologinės ligos laikomos labai moteriškomis. Tada paklausė, ar turiu pinigų skristi į Lietuvą, ir padėjo ant stalo knygą „Visa tiesa apie vėžį“. Taip supratau, kas man yra“, – prisiminė Jolita.

Kova už centimetrus, kurie leistų operuoti auglį

Deja, auglys buvo labai didelis – 8 cm, tokio dydžio, kaip embrionas. Ketvirta vėžio stadija. Medikai atvirai neteikė vilties išgyventi.

„Kai nutinka tokie dalykai, visi pradedame ieškoti informacijos. Susisiekėme su Latvijos klinika, taikančia vėžio gydymui modernią neinvazinės robotų radiochirurgijos technologiją, kai navikas pašalinamas lazeriu, taip užtikrinant, kad vėžio ląstelės neišplistų. Mat judinti auglį tokioje vietoje įprastu operaciniu būdu labai pavojinga.

Airiai atsisakė jį operuoti. Latviai pasakė, kad didesnių nei 5 cm auglių jie taip pat nesiima operuoti. Taigi pirmiausiai reikėjo jį sumažinti. Iš pradžių visus tyrimus dariau Lietuvoje, kadangi Airijoje visko reikia labai ilgai laukti, o jau ketvirta stadija... Šešis chemoterapijos ir radioterapijos kursus praėjau jau Airijoje.

Auglys sumažėjo iki 5 cm, jau kiek nurimome, kad iš ketvirtos stadijos perėjome į trečią. Tačiau išsivystė sepsis, dėl kurio šešta radioterapija sustabdyta. Jau maniau, kad atėjo pabaiga, bet išsikapsčiau. Vėl paskambinau latviams, šie paprašė dar truputį sumažinti auglį.

Airiai man pasiūlė brachiterapiją, kai tiesiogiai į auglį leidžiama radioaktyvi medžiaga, kuri jį džiovina. Auglys sumažėjo iki 3 cm, tačiau latviai tuo metu vis tiek abejojo, ar pavyks jį pašalinti, o jis kaip tik ėmė ir nubudo. Medikai skyrė dar vieną chemoterapijos kursą, bet aš visu kūnu jaučiau, kad mano organizmas daugiau neatlaikys. Po kiekvieno kurso pusmetį būdavau visiškas lavonas – iš kambario negalėdavau nueiti iki virtuvės. Gerai, kad turiu nuostabų vyrą, kuris visą šį laiką buvo šalia“, – atviravo pašnekovė.

Atsisakiusi paskutinės chemoterapijos, neteko valstybės paramos

Taigi Jolita atsisakė chemoterapijos ir perėjo prie visiškai veganiškos mitybos – atsisakė mėsos, cukraus, miltų, visų medžiagų, kuriomis, kaip teigia mokslininkai, minta vėžinės ląstelės, du kartus per savaitę kartu su vyru jie daro iškrovos dienas – geria tik vandenį.

„Mano onkologas, jis yra indų tautybės, sakė, kad esu vis dar gyva todėl, kad nemaitinu vėžio. Tačiau kai atsisakiau gydymo, sistema sukilo. Kol gydaisi, Airijoje suteikiamos labai geros sąlygos. Mokama padori pašalpa, iš kurios įmanoma išgyventi, apmokamas butas, chemoterapijos dienomis gauni viešbučio, esančio prie ligoninės, kambarį, kad jaustumeisi patogiai.

Atsisakiusi gydymo viso to netekau. Visai be nieko mūsų nepaliko, tačiau jau teko sunkiai galą su galu sudurti. Kita vertus, kai tave aplanko tokia liga, labai greitai supranti, kad tau reikia visai mažai. Anksčiau aš vis bėgdavau, lėkdavau, daug visko dariau. Šią ligą priėmiau kaip ženklą, kad tikrai laikas sustoti ir atsigręžti į save.

Net savo pašalpą atiduodavo labdarai

Tu supranti, kad turi tiesiog išbūti, tu niekur nebebėgi, o įsiklausai į save, į savo širdį. Liga išvalo tavo sielą, todėl nebijau pasakyti, kad liga – tai gražiausia, kas nutiko mano gyvenime. Kai susirgau, labai gražiai atsisijojo viskas, kas netikra.

Anksčiau buvo ir pinigų, ir draugų, daug veiklos, koncertų. Vyko daug veiksmo. Kai susirgau, daugelis žmonių, su kuriais bendravau, tiesiog dingo. Bet aš juos suprantu. Turbūt paprasčiau sirgti pačiam nei bendrauti su vėžiu sergančiu žmogumi, nes dažniausiai nežinai, kaip elgtis, ką sakyti, todėl nejauku“, – svarstė moteris.

Beje, ji ilgai aukojo net ir sirgdama. Jolita prisipažįsta, kad kiekvieną penktadienį, gavusi pašalpą, jau žinodavo, kuriam vaikui iš „Vilties spindulėlio“ perves pinigų. Paskutinei mergaitei – cerebriniu paralyžiumi sergančiai Urtei, labdarą ji tvarkė jau gulėdama be jėgų. Ir ta šviesa, kuri skleidėsi matant, kaip byra mergaitei pinigai, ją šildė ir teikė jėgų. Kaip ir arkliai, kuriuos šeima įsigijo globoti, kai mirė jų šeimininkas – kaimynas senukas. Jais reikia rūpintis – ir šis žinojimas padeda moteriai atrasti jėgų atsikelti iš lovos.

Latvijos medikai pagaliau sutiko operuoti

Naujausi tyrimai rodo, kad Jolitos auglys, nepaisant atsisakytos chemijos, nepadidėjo. Ir šįkart Latvijos klinika pagaliau sutiko ją operuoti. Kaip moteris pati sako, kad galbūt atėjo tam laikas, galbūt anksčiau chemoterapijų nualintas kūnas nebūtų atlaikęs gydymo.

„Pastaruoju metu buvau visiškai pasitraukusi į tylą, nes buvau įsitikinusi, kad greitai išeisiu. Tačiau neseniai susirašiau su bendramintėmis, kurios užsiima labdaringa veikla Lietuvoje, jos ir paskatino nesėdėti sudėjus rankų. Pagalvojau, jeigu jau visi aplink sujudo, kad turiu kažką daryti, tai turėtų būti teisingas veiksmas. Pradėjau pasitikėti Visata. Juk protas daug ko gali prigalvoti, ko jis nori. Aš noriu to, ano...

Esu susitaikiusi ir pasiruošusi viską priimti taip, kaip bus, nesikabinu į gyvenimą bet kokia kaina. Tačiau atradusi šį gyvenimo grožį pagalvojau – jeigu liga pasitrauktų, galbūt galėčiau juo pasidalinti ir su kitais?

O kaip tik ir latviai atsiuntė atsakymą, klausdami, kada man patogu būtų atlikti operaciją. Kai per savaitę gauni 60 eurų, nelabai gali svarstyti apie datą. Iš pradžių pasikalbėjau su šeima. Suaugusi dukra Lietuvoje turi žirgyną. Ji svarstė – gal išsiversime patys, ji parduos žirgus. Tačiau kiek gi tų žirgų Lietuvoje parduosi? Čia ne saldainių dėžutė. Taigi ryžtuosi atsidurti kitoje barikadų pusėje – ne duodančiojo, bet prašančiojo pagalbos. O juk žinau, kad jeigu nori gauti pagalbą, turi su žmonėmis kalbėtis apie tai“, – pasakojo Jolita.

Nepanaudoti pinigai suteiks viltį kitiems

Ji prisipažino, kad pasklidus jos prašymui socialiniuose tinkluose, daugiausiai džiaugsmo teikia ne gauti pinigai, kurių jai tikrai reikia, bet palaikančios žinutės iš visiškai nepažįstamų žmonių. „Aukojimo veiksmas – tai šviesa, kuri skleidžiasi mūsų viduje“, – kartojo Jolita.

Operacija kaina – 6 tūkst. eurų, tačiau ji patikino, kad jeigu pinigų prisirinks daugiau, arba Latvijos medikai, apžiūrėję auglį vietoje, vis dėlto atsisakys operuoti, visos aukos bus paskirstytos mažiesiems ligoniukams, kurių gydymui šeimos neturi lėšų, juolab kad pinigus ji prašo pervesti ne tiesiogiai jai, o į parama ir labdara užsiimančios asociacijos sąskaitą.

Ir dar – Jolitos žinutė moterims: mielosios, rūpinkitės savimi! Lietuvoje prieinama gimdos kaklelio prevencijos programa, kuri gali užtikrinti, kad neatsidursite Jolitos vietoje. Airijoje kartą per metus šeimos gydytojas privalo atsiųsti savo pacientui laišką su kvietimu pasitikrinti įvairiose prevencijos programose. Deja, Jolita per aštuonerius Airijoje praleistus metus tokio laiško negavo nė karto.

Jautrus Jolitos kreipimasis

„Yra tokia indų alegorija. Jaunoji ruošiasi vestuvėms. Ji netveria iš laimės, kad jau rytoj atsidurs mylimojo glėbyje, dar svarsto, kad reikia paskutinį kartą pasimatuoti suknelę, patikrinti, ar tortas geras... Ir štai ateina rytojus. Ji visa užsisvajojusi keliauja per mišką, ir staiga kelią pastoja liūtas. Ir per vieną akimirką šio pavojaus akivaizdoje nebelieka nei suknelės, nei torto, nei jaunikio, nei vestuvių. Tokią akimirką tu tampi tuo, kas iš tiesų esi, susitinki su savimi be jokių atributų, ir supranti, kad visa kita – tik susigalvotos iliuzijos.

Tai alegorija apie liūtą, kuris atsiranda kiekvieno žmogaus kelyje, ir tą akimirką žmogus yra priverstas pamiršti viską pasaulyje ir atsigręžti į save patį.

Šitas liūtas pasirodo kiekvieno gyvenime unikaliu pavidalu – netektimis, skyrybomis, liga, stichine nelaime, avarija... kad ir kas bebūtų, jo tikslas – pažadinti mus iš gilaus miego, grįžti į tikrąjį save ir iš naujo atskleisti gyvenimą. Mano atveju tai buvo ketvirtos stadijos vėžys. Visas kartu su juo atėjusias pamokas aš priėmiau su dėkingumu ir meile. Be abejo, buvo ir sunkių akimirkų – baimės, pasimetimo, abejonių, skausmo, bet tai taip pat yra to paties kelio dalis.

Vėžys išmokė mane mylėti save, ir per tai mano meilė pradėjo skleistis kitiems. Atėjo suvokimas, kad esame vieni dėl kitų, ir viskas gyvenime yra dovanos, tik kartais įvyniotos į skaudžias pamokas.

Vėžys išmokė mane ne tik padėti kitiems, bet ir nebijoti prašyti pagalbos. Ir šiandien aš noriu jūsų paprašyti padėti man atsisveikinti su šiuo mokytoju ir, padėkojus už jo neįkainojamas pamokas, iš naujo grįžti į gyvenimą...

Robotinė radiochirurgija yra naujas vėžio gydymo būdas, atliekamas mūsų kaimyninėje Latvijoje. Jo kaina yra 6000 eurų, ir tai gali būti mano viltis. Taip pat reikalingas medicininis kanapių aliejus, kuris daugeliui padeda išgydyti kūną nuo vėžio pasekmių. Vieno buteliuko kaina yra 180 eurų. Jei Dievas norės mane palikti šiame pasaulyje, aliejaus reikės nemažai. O jei vis dėl to išeisiu, visi surinkti pinigėliai iškeliaus kitiems ir jų vilčiai gyventi.“

Norintieji ir galintieji suteikti Jolitai viltį išgyventi, piniginę paramą gali pervesti šiais rekvizitais:

Mokėjime nurodyti: parama Jolitos gydymui.