Būtent paankstinti vėžio aptikimą – pagrindinis tikslas tyrimų, kuriuos atlieka dr. Živilė Ušeckaitė, iš Lietuvos su tėvais į Airiją atvykusi dar paauglė. Airijoje ji baigė mokslus ir sėkmingai daro mokslinę karjerą. „Dabar mąstau, kad tai buvo geras pasirinkimas, nes baigus mokslus Airijoje galimybės šiek tiek didesnės. Būtent kalbant apie sritį, kurioje aš dirbu“, – interviu teigė Ž. Ušeckaitė.

Vis dėlto mokslininkė negaili pagyrų kolegoms Lietuvoje, o ir pačios gimtinės nepamiršta – nuolat seka įvykius ir dalyvauja lietuvių profesionalų klubų, kurių atstovai praėjusį savaitgalį rinkosi Briuselyje, veikloje.

– Papasakokite trumpai apie save? Kaip atsidūrėte Airijoje?

– Aš esu iš Biržų, į Airiją atvykau su šeima prieš 20 metų. Airijoje baigiau vidurinę mokyklą, išlaikiau brandos egzaminus, įstojau į universitetą ir visus savo laipsnius įgijau Dubline.

– Minties grįžti ir baigti mokslus arba bent dalį jų Lietuvoje – nebuvo?

– Kai atvykome su šeima, man buvo 16 metų. Tad tai nebuvo mano pasirinkimas – tėvai nusprendė išvažiuoti ir, žinoma, susirinko vaikus.

Dabar mąstau, kad tai buvo geras pasirinkimas, nes baigus mokslus Airijoje galimybės šiek tiek didesnės, bent jau man taip atrodo. Būtent kalbant apie sritį, kurioje aš dirbu. Tarkime, mano kolegų, kurie baigė mokslus Lietuvoje, karjera buvo lėtesnė.

– Jūs baigėte mediciną?

– Tiksliau, farmakologijos bakalaurą įgijau „University College Dublin“, tada įstojau į „Trinity College Dublin“, kur baigiau mediciną ir molekulinę mediciną, tuo pat metu pradėjau praktiką stemplės vėžio srityje chirurginėje laboratorijoje St. Jameso ligoninėje Dubline. Būtent tuo metu nusprendžiau, kad noriu siekti mokslų toliau ir studijuoti dokturantūrą – įstojau taip pat į „Trinity College“, chirurgijos laboratorijoje.

– Nuo mokyklos galvojote susieti savo profesinį gyvenimą su medicina?

– Taip, žinojau, kad noriu sieti savo gyvenimą su medicina ir būtent, ne ligoninėje, o daugiau su tyrimais ir akademine sritimi. Dabar dirbu ir dėstau universitete. Būtent apie tokį darbą ir svajojau bei esu be galo laiminga.

– Gal galite plačiau papasakoti apie savo dabar vykdomus tyrimus?

– Iš pradžių dirbau su vaikais, sergančiais cistine fibroze – tai genetinė, lėtinė, nepagydoma plaučių liga, su kuria teks gyventi visą gyvenimą, kurio trukmė priklauso nuo ligos diagnozės. Jai gydymo nėra ir mano darbas buvo ieškoti baltymo kraujyje, kuris padėtų tą ligą nustatyti kuo anksčiau. Darbas vyko Karališkoje chirurgų kolegijoje ir buvo tikrai įdomus. Bet kai vykdžiau tyrimus šioje srityje, supratau, kad mano pašaukimas – vėžio tyrimai. Tada grįžau į Trinity koledžą, į farmacijos fakultetą, kur dirbu iki šiol plaučių vėžio tyrimuose.

Deja, apie projektą labai detaliai kalbėti negaliu, nes bendradarbiaujame su farmacine kompanija ir visa informacija yra labai konfidenciali.

– Tikriausiai daugelis skaitytojų paklaustų, kada gi bus išrasti vaistai nuo vėžio?

– Vaistai nuo kiekvieno vėžio yra, tik problema – vėlyvas gydymas, t.y. vėžys nėra nustatomas pakankamai anksti. Tad dauguma veiklų šioje tyrimų srityje – gebėjimas, kuo anksčiau atrasti ligą (taip pat ir vaistų paieška). Netrukus pradėsime naudoti dirbtinį intelektą šioje srityje – tai jau atrodo, kaip fantastika ar ateities medicina. Tai naujas konceptas, su kuriuo dirbame, ir laikas parodys, kaip seksis.

– Dirbtinis intelektas padės analizuoti milžiniškus duomenų srautus?

– Taip, kompiuteriai paima informaciją iš įvairių tyrimų, išanalizuoja ir nuspėja ligą. Jau dabar kai kurie tyrimai įrodo, kad kompiuteris gali anksčiau nuspėti vėžį, nei gydytojai. Pavyzdžiui, kiekvienam žmogui, kuris turi plaučių vėžį, daroma tomografija ir duomenys iš tūkstančių tų tomografijų suvedami į kompiuterį, tada šis duomenis apdoroja, susistemina ir įvedus naujos tomografijos rezultatus, atpažįsta ligą greičiau nei žmogus.

– Kaip atrodo eilinė mokslininko diena – atsikeliate, einate pabėgioti, kava, laboratorija…? Holivudas mėgsta mokslininkų gyvenimui suteikti ir įtampos, ir romantikos.

– Kartais ir labai romantiškai – galima atsikelti, pabėgioti ir į sporto salę nueiti – pradėti darbo dieną patogiu laiku. Jei yra darbo – pradedi anksčiau, jei ne – vėliau. Bet būna dienų, kai turi keltis labai anksti, be jokio bėgiojimo skubi į laboratoriją ir ten dirbi iki vėlyvo vakaro. Tikrai nei viena diena nėra tokia pati, darbo valandos nėra tokios pačios.

– Ar palaikote kokius santykius su Lietuvos mokslininkais vėžio tyrimų srityje?

– Nedaug. Bendradarbiavimo idėjų buvo, bet jos nebuvo įgyvendintos. Tiesa, šią savaitę bandome išvystyti bendradarbystę su Nacionalinio vėžio instituto biobanku. Vyksta pokalbiai ir būtų labai šaunu, jei pavyktų. Lietuvoje mokslo ir tyrimų kokybė yra labai gera.

– Kaip atsidūrėte Lietuvių diasporos profesionalų klube ir kokia tai veikla?

– Mūsų klubas vadinasi Lietuvių profesionalų tinklas Airijoje. Kaip ir kiti klubo nariai, aš kaip tam tikros profesionalė prieš metus sulaukiau kvietimo prie jo prisijungti. Klubas vienija įvairių profesijų atstovus – mokslininkus, inžinierius, bankininkus ir t.t. Ieškome prasmingos veiklos, ieškome bendraminčių ir naujų ryšių su kitais lietuviais profesionalais, išsimėčiusiais po visą pasaulį.

Savaitgalį Briuselyje vykusiame Lietuvos diasporos profesionalų klubų susirinkime viskas buvo daug didesniu mastu – iš 13 šalių, per 40 atstovų. Man asmeniškai įdomu, kas vyksta Lietuvoje, kokios ten aktualijos. Nors ir negyvenu jau seniai, seku įvykius.

– Dažnai lankotės Lietuvoje?

– Lietuvoje lankausi retai, nes ir darbas, ir mano šeima gyvena čia, Airijoje.

– Prieš penketą metų apie jus rašė ir Airijos, ir britų laikraščiai. Priežastis – jūsų sfinksų veislės katinai, kuriuos aprengėte stilingais rūbais. Dar vis auginate 10 šios veislės katinų, kurie tapo tikromis žvaigždėmis?

– Katinai gyvena laimingai. Tiesa, jų dabar yra penki. Tuo metu mes turėjome sfinksų veislyną. Pirmą sfinksą įsigijau prieš 15 metų – labai patiko bei norėjosi ir antro, ir trečio. Sfinksai – ne tik mados reikalas – net turintys alergijas gali juos auginti.

Pradėjome dalyvauti įvairiose parodose, sekėsi gerai, bet buvo labai sunku nusipirkti gero „standarto“ gyvūną, todėl nusprendėme patys pabandyti veisti sfinksus. Ir pavyko – turėjome labai gerus gyvūnus. Bet jau labai seniai neturime veislyno. Tai buvo hobis, o ne verslas.