Beždžionių raupų virusas buvo atrastas 1958 metais, o pirmieji žmonių užsikrėtimo atvejai Kongo Demokratinėje Respublikoje buvo užfiksuoti 1970 metais.

Beždžionių raupų viruso nešiotojais ir platintojais gali būti įvairūs gyvūnai – Gambijos žiurkės voverės, dryžuotosios pelės, miegapelės, primatai. Galimas užsikrėtimas raupais ir nuo sergančio žmogaus, tačiau tik ilgo sąlyčio metu, veidas į veidą, per kvėpavimo takų lašelius. Užsikrėsti galima ir tiesioginio sąlyčio metu su infekuoto žmogaus kūno skysčiais, odos pažeidimais, taip pat per virusu užkrėstą aplinką, pvz., patalynę, rūbus. Yra užregistruotas užsikrėtimo atvejis iš motinos vaisiui nėštumo metu

Simptomai

Inkubacinis ligos periodas – 5–21 d. (dažniausiai 6–16 d.). Liga dažniausiai tęsiasi 2–4 savaites. Jai būdingi į raupus panašūs simptomai. Beždžionių raupai pasireiškia karščiavimu, nuovargiu, galvos, raumenų skausmais. Per tris dienas nuo ligos simptomų pradžios išsivysto bėrimas, kuris progresuoja apimdamas įvairias stadijas: makules, papules, vezikules, pustules, šašus. Bėrimas dažnai prasideda veido srityje ir išplinta po kūną. Labiausiai pažeidžiamas veidas, delnai, pėdos. Pažeidimo vietas gali stipriai niežtėti. Prieš išsivystant ir atsiradus bėrimui daugeliui pacientų nustatoma limfadenopatija.

Specifinio gydymo ar vakcinos nuo šios infekcijos nėra, taikomas tik simptomatinis gydymas. Nuo šio ligos miršta vienas iš dešimties užsikrėtusiųjų, dažniausiai jaunesnio amžiaus pacientai.