Neprarasti lietuviškų šaknų, įgyti lietuvišką išsilavinimą ir kada nors grįžti į gimtinę – tokių tikslų turintys emigrantai suteikia savo vaikams galimybę nuotoliniu būdu mokytis Lietuvos mokyklose. Pedagogai tokius mokinius vadina laikinais migrantais.

„Kai tiktai trenkė krizė, geometrine progresija ėmė daugėti emigrantų vaikų, besimokančių pas mus. Dalį mokome visų dalykų, dalį – tik lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos“, – sakė jau devynerius metus nuotoliniu būdu vaikams žinias pateikiančios Vilniaus Ozo vidurinės mokyklos direktorius Albinas Daubaras.

Nuotoliniu būdu besimokantiems vaikams mokslas nemokamas, tačiau šią paslaugą teikiančių mokyklų Lietuvoje nėra daug – tenka apvalias sumeles investuoti į kompiuterinę įrangą, kai kurie mokiniai ilgainiui dingsta, ir investicijos neatsiperka.

Vadina „laikinais migrantais“

Sostinės Ozo vidurinėje mokykloje pusantro šimto vaikų nuotoliniu būdu mokosi visų dalykų, pora šimtų – tik lietuvių kalbos ir šalies istorijos. Tie, kurie išvyksta ilgam, ketina įleisti šaknis kitoje šalyje, pasak direktoriaus, apsiriboja mažiau mokomųjų dalykų. Iškart pulti į kitokios švietimo sistemos glėbį lietuviai neskuba: vyresniems mokiniams nėra paprasta prisitaikyti, be to, jų tėvai dažnai yra numatę užsienyje dirbti laikinai.

Mokykloje nuotoliniu būdu mokosi įvairių socialinių sluoksnių žmonių vaikai: ir diplomatų, ir karininkų, ir sportininkų, modelių, darbininkų. Visų tėvų rūpestis, kad atžalos gautų lietuvišką išsilavinimą, panašus.

„Statistika išryškino didelį kontrastą – yra labai sąmoningų, motyvuotų mokinių, jie gerai išlaiko valstybinius egzaminus, bet yra ir tokių, kuriems iš pradžių viskas atrodo labai paprasta, nors mokslo nuotoliniu būdu krūvis ne mažesnis, todėl dalis mokinių iškrenta. Dažnai tokį mokymosi būdą renkasi 9–10 klasių moksleiviai, bet daugiausia pas mus – 11–12 klasių vaikų. Jų motyvacija ir sąmoningumas aukštas: „nuotolinukai“ valstybinius egzaminus išlaiko gerai, netgi geriau nei įprastai besimokantys moksleiviai“, – pastebėjo A. Daubaras, kurio nuomone, mokydamasis nuotoliniu būdu, vaikas priverstas labiau susikaupti, nesiblaškyti.

Drausmingumą skatina ir tai, kad kiekvienos pamokos pabaigoje mokytojas įvertina mokinį, vėliau šiuos vertinimus gali matyti tėvai.

Įpratusiems, kad moksleivis turi savo suolą klasėje, akis į akį bendrauja su pedagogais, per pertraukas dūksta su klasės draugais koridoriuose, gali pasirodyti neįprasta, kai ryšys su mokyklos bendruomene palaikomas socialiniais tinklais ar pokalbių programomis. Vis dėlto nuotoliniu būdu besimokantys vaikai sėkmingai bendrauja naudodamiesi virtualiais tinklais, tik neturi fizinio kontakto su klasės draugais.

Statistikos departamento duomenimis, 2011 metais į Lietuvą grįžo 14 tūkst. (89,3 proc.) visų imigrantų Lietuvos Respublikos piliečių, tai 9,9 tūkst. (3,4 karto) daugiau negu 2010 metais. Ankstesniais metais grįžimas buvo vangesnis: 2007–2010 metais per metus į šalį vidutiniškai grįždavo daugiau nei 5 tūkst. emigrantų.

Išvykusių svetur planus sugrįžti ir gyvenimą kurti Lietuvoje liudija ir Ozo vidurinės mokyklos direktorius A. Daubaras. „Dabartiniai moksleiviai labai blaiviai vertina situaciją, o mes jų netraktuojame kaip emigrantų, sakome – tai migrantai, kurių tėvai laikinai išvykę užsidirbti į užsienį: pusmečiui, metams, dvejiems."

Poreikis didėja augant emigrantų skaičiui

Norinčių teikti nuotolinio mokymo paslaugas mokyklų atstovams tenka tai suderinti su Švietimo ir mokslo ministerija, apsirūpinti technologiniais ištekliais ir metodine medžiaga. Kai kurie mokyklų vadovai tokį mokymo būdą įsivaizduoja esant gelbėjimosi ratą tuštėjančioms mokykloms.

„Kai paskambina kitų mokyklų direktoriai, teiraudamiesi, kaip mums sekasi mokyti nuotoliniu būdu, mano pirmas klausimas – kiek turite sutaupę pinigų? Dauguma įsivaizduoja tai kaip gelbėjimosi ratą mokyklai, bet tokių moksleivių ugdymui skiriama 72 proc. mažiau pinigų nei tiems, kurie sėdi klasėje. Išlaidų labai daug: nemaži reikalavimai įrangai, be to, reikia mokytojams mokėti atlyginimus.

Šiuo metu be didesnės reklamos turime 46 mokinius nuo 1 iki 8 klasės. Investicijos atsipirktų, jei jų būtų 200–300“, – praktinę reikalo pusę atskleidė Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos direktorius Kęstutis Šaltis.

Nuo praėjusių metų rugsėjo nuotoliniu būdu mokančios įstaigos vadovas priminė, kad tokią galimybę turi tik Lietuvoje registruoti moksleiviai. Daugelio jų tėvai ketina išvykti laikinai padirbėti į užsienį, tačiau, kaip pastebi emigraciją tyrinėjantys sociologai, grįžtamosios migracijos planai dažnai pasikeičia – suaugusieji randa darbą, įsitvirtina, atžalos po truputį adaptuojasi ir imama abejoti, ar sugrįžę sugebės iš naujo prisitaikyti prie lietuviškos švietimo sistemos.

Mokykla nuotolinio mokymo iniciatyvos ėmėsi pernai, kai buvo didelis moksleivių judėjimas, tačiau jau šiemet prie sistemos prisijungia tik trečdalis pernai išvykusių vaikų. Anot progimnazijos direktoriaus, krūvis vaikams, kurie mokosi ir užsienio mokyklose, ir nuotoliniu būdu, yra nemažas.

Nepakeliantiems „dvigubo“ mokymosi pedagogas siūlė prisiminti, kad matematika visose šalyse tokia pati, todėl verta pagalvoti apie galimybę rinktis tik tris dalykus: lietuvių kalbą, geografiją ir Lietuvos istoriją.

Nuotolinio mokslo kritikai įsitikinę, kad toks mokymosi būdas puikiai tinka nusirašinėjimo mėgėjams. „Ar dvyliktokas, ar pirmokas, jei nėra motyvacijos mokytis, nieko nepadarysi. Išvengti nusirašinėjimo šiuolaikinių technologijų pasaulyje sunku ir stovint akis į akį.

Teoriškai mes pateikiame tėvams visą medžiagą, kaip mokyti vaiką. Mokytojų konsultacijų, tikiuosi, ateityje beveik nebereikės“, – optimistiškai mokinių požiūrį į mokslą ir tėvų gebėjimą juos kontroliuoti įvertino K. Šaltis, matantis, kad nuotolinių mokslų poreikis auga kartu su emigracija.

Gaili neapsisprendusių tėvų vaikų

Emigruojantys tėvai kartais linkę pirmiausia išmėginti nuotolinį mokymą, o tik paskui dairytis kitokių variantų. Kai kurie jų pasirenka mokamas privačias mokyklas. „Vieno vaiko mama pati yra mokytoja, ji dirba Anglijoje – vasarą grįš ir testuos, į kurią klasę galės leisti savo antrokę dukrą. Vienas iš mūsų vaikų lanko mokyklą Norvegijoje ir nuotoliniu būdu mokosi pas mus, kad nepamirštų lietuviškai, jei reikėtų grįžti“, – pasakojo Klaipėdos pagrindinės mokyklos „Universa Via“ direktorės pavaduotoja Elena Burbienė.

Šioje mokykloje daugiausia mokomi pradinukai. Mokytis gali ir vaikai, kurie iš Lietuvos išvyko būdami ikimokyklinio amžiaus, bet jų tėvai norėtų tęsti mokymą mūsų šalies ugdymo įstaigose.
„Vaikai nuolat palaiko ryšį su mokytojais, klasės draugais, bendrauja su jais, kai atvažiuoja į Lietuvą. Ar pradinukai pakankamai motyvuoti mokytis nuotoliniu būdu? Viskas priklauso nuo tėvų indėlio.

Nemažai lietuvių sugrįžta, bet būna ir kitokių situacijų. Vieni emigrantai sugrįžo iš Ispanijos, metus gyveno čia, paskui vėl išvyko. Tokių vaikų labai gaila – tarp jų yra labai protingų, bet jie nuskriaudžiami, jei tėvai neapsisprendžia“, – pasakojo E. Burbienė.

Parengta pagal www.alfa.lt informaciją