Viltė Ramoškaitė

Vienintelė metadono programa patologiniams lošėjams yra ginklų parduotuvės. Tokią žiaurią tiesą galima išgirsti vaikščiojant Valstybinės lošimų priežiūros komisijos koridoriuose. Realių kaltininkų dėl tokios realybės lyg ir nėra. Komisija konstatuoja faktus, lošimų organizatoriai šaukia, kad slopinamas jų verslas, o sveikatos specialistai sako, kad dar per anksti kurti prevencines programas. Mat prasilošusių nėra tiek daug, kaip, sakykim, alkoholikų, todėl neapsimoka į tai merkti pinigus.

Po daugiau nei ketverius metus vykusio eksperimento Valstybinė lošimų priežiūros komisija tvirtina, kad prašymų neleisti lošti sistema pasitvirtino. Per tuos metus komisija gavo septynis su puse šimto prašymų apriboti galimybę lošti. Komisijos pirmininkas Česlovas Blažys pasakoja, kad pasitaikė įvairiausio pobūdžio prašymų, o kartais net anekdotinių situacijų. Pavyzdžiui, vienas lošimo priklausomybę turintis lietuvis paprašė sustabdyti apribojimą neįleisti jo į lošimo namus gimimo dienos proga.

Atliktas eksperimentas parodė, kad kasmet tokių prašančiųjų neleisti jiems lošti daugėja. Tačiau komisijos pirmininkas Č.Blažys teigia, kad tokie prašymai tėra formalumas, nes šių apribojimų laikymosi nereglamentuoja joks teisės aktas ir niekas lyg ir nėra atsakingas už šio susitarimo laikymąsi. Tad vieną dieną patologinę priklausomybę turintis lietuvis gali nukulniuoti į komisiją ir surašyti prašymą, tačiau vos užėjus nenumaldomam norui pasukti ruletę, jis gali tą prašymą tiesiog imti ir atšaukti.

Tuo metu lošimų namų šalininkai ir gynėjai kaltina komisiją dėl tokių, esą, betikslių eksperimentų. Statistikos duomenys rodo, kad prašymų daugėja, o tai reiškia, jog iš esmės problema nesprendžiama. Prasilošusiųjų daugėja, o lošimų organizatoriai tik dar labiau apkraunami ir privalo kontroliuoti kazino lankytojus.

Tuo tarpu sveikatos specialistai lyg ir atsiriboja. Psichikos sveikatos centro direktorės pavaduotojas Mindaugas Rusteika sako, kad azartiniai lošimai Lietuvoje nėra pirmo svarbumo problema. Nors pripažįsta, kad priklausomybių centre kasmet apsilanko kelios dešimtys prasilošusiųjų. Tačiau šiuo metu labiau koncentruotis reikia ties alkoholikais, nes šalis baigia prasigerti. “Tikrai dar taip nėra, kad visi pultų lošti ir masiškai prasiloštų, tad užtenka bendros programos, pagal kurią gydomi įvairių priklausomybių turintys žmonės”. Prasilošusieji gali patys burtis į anoniminių lošėjų grupes ir padėti bei atbaidyti vienas kitą nuo lošimo namų.

Ir iš tikrųjų Lietuvoje keliasdešimt iki kojinių siūlo prasilošusių žmonių palyginti yra nedaug, todėl neverta to sureikšminti. Įvairios institucijos, organizuojančios, kontroliuojančios ir prižiūrinčios lošimų verslą, dar turi laiko „padiskutuoti“ dėl šios problemos ir pasiaiškinti, kas vis dėlto turėtų prisiimti už ją atsakomybę. Tačiau kaip sako Č.Blažys, dar po kelerių metų pasieksime tą tašką, kai lošimai tikrai taps masine problema ir tada verčiantis per galvas reikės visiems kartu galvoti, kaip apsaugoti lietuvius nuo dar vienos tykančios šmėklos.

O dabar galima tik pasijuokti, kaip įvairių institucijų specialistai susėdę mėtosi kandžiomis replikomis ir sarkastiškai diskutuoja, kad galbūt į mokyklinius vadovėlius reikėtų įtraukti skyrių “Kaip netapti patologiniu lošėju”, o jame išdėstyti smulkų instruktažą, kaip teisingai lošti, kuris vėliau mokiniui gali atsisukti prieš jį patį.