Lietuvių prostitutės – nė iš tolo nepanašios į garsaus filmo „Graži moteris“ heroję. Užtat Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse didėja lietuvių berniukų ir jaunuolių paklausa. Tokias tendencijas įžvelgia Lietuvos Caritas programos „Pagalbos prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Legalizavimas naudos neatnešė
Daugiau nei dešimtmetį prostitucijos aukoms padedanti moteris šiuo metu atlieka visuomenės apklausas, siekdama išsiaiškinti žmonių požiūrį į prostitucijos problemą. Jau savaitę įvairių miestų savivaldybių lankytojai klausinėjami, ką mano apie šį reiškinį, kaip galima būtų spręsti prostitucijos legalizavimo klausimą.
„Per savo darbo su tokiomis moterimis metus patyriau, kad visuomenės požiūris į jas dažniausiai neigiamas, tačiau kai paklausi kiekvieno atskirai, – susimąsto.

Nemažai žmonių yra už prostitucijos legalizavimą, tačiau tuomet reikėtų prisiimti atsakomybę ir už neigiamą jos įteisinimo pusę: išnaudojimą, ligas, susvetimėjimą.
Nesame naivios, kad manytume, jog legalizavimas išspręstų smurto ar prekybos žmonėmis problemą – įstatymais prostituciją leidusių valstybių patirtis rodo, kad tai nieko, išskyrus naujas problemas, neatnešė. Gaunamos valstybės pajamos nėra didelės, be to, paaiškėjo, kad tai nėra verslo sritis, o gyventojų socialinės atskirties rūšis“, – sakė K.Mišinienė, pridūrusi, kad iš sekso pramonės uždirbantys žmonės priverčia užmerkti akis ir politikus – jie vangiai domisi realia situacija.

Laikas susirūpinti paklausa
Jos nuomone, atėjo laikas, užuot piktinusis nedoromis moterimis, atkreipti dėmesį į skatinamą paklausą, analizuoti, kas yra prostitučių klientai – varomoji šio reiškinio jėga.
„Kalbama apie prevenciją, apie tai, kad prostitucija mūsų šalyje nelegali, bet užtenka išeiti į gatvę, kreiptis į taksi vairuotoją arba viešbutyje paklausti darbuotojo, ir gali gauti informacijos, kaip ir kur užsisakyti moterį. Skurdas ir paklausa yra varomosios prostitucijos jėgos.

Ir tai tikrai nėra filmo „Graži moteris“ su plačiai besišypsančia Julia Roberts vaizdai: per dešimt darbo metų nesu mačiusi nė vienos laimingos prostitutės. Moterys į mus kreipiasi turėdamos itin skaudžią patirtį, negalėdamos susitvarkyti su psichologinėmis problemomis, kalba apie išnaudojimą, smurtaujančius sutenerius. Jų klientai – tabu, visuomet liekantys šešėlyje“, – kritikos negailėjo Caritas darbuotoja.

Pasak jos, scenarijus, pagal kurį tiek moterys, tiek nepilnametės merginos, pradedant jau trylikametėmis, „įdarbinamos“ prostitutėmis, visuomet panašus: suteneris pažada lengvą uždarbį, galimybę rinktis klientus, teikti tik tokias sekso paslaugas, kurias pati nuspręs. Užkibus paaiškėja, kad teks kęsti sutenerio ir klientų smurtą, pinigai nebus tokie dideli, kaip tikėtasi, o nusprendus pasiskųsti ir bylinėtis, pasmerks visuomenė.

„Elitinių“ prostitučių mitas
Ta pati visuomenė dažnai laikosi požiūrio, kad esama vadinamųjų „elitinių“ prostitučių, kurios gauna kosmines sumas už turtingų klientų linksminimą, yra laisvos rinktis patikusius ir atsakyti nepatikusiems.

„Mūsų žmonės per daug mitologizuoja šį reiškinį – tenka bendradarbiauti su psichologais, gydytojais psichiatrais, kurie sako, kad iš šalies į prostituciją įtrauktos moterys gali atrodyti laimingos, bet iš tiesų jas pamažu žudo narkotikai, vaistai, šeimos skilimas. Visi mitai apie „elitines“ neturi nieko bendro su realybe: tai žmonių ydų rinkinys, baisi kloaka, į kurią niekada nenukrenta princas ant balto žirgo“, – savo patirtimi dalinosi K.Mišinienė, kuri ne kartą lydėjo prostitucijos aukas į teismus, kartu su kolegėmis rengė seminarus tuose miesteliuose, kuriuose sužinodavo esant prekybos žmonėmis aukų.

Bene labiausiai ją neramina vis labiau populiarėjanti nepilnamečių prostitucija – į šį „darbą“ vis dažniau įtraukiami ir pilnametystės nesulaukę lietuviai berniukai arba jau pilnamečiai jaunuoliai, savo paslaugas siūlantys užsienyje.
„Jaunuolių prostitucija yra paslėptas, latentinis reiškinys, apie kurį duomenų beveik neturime. Tačiau kolegos iš Vokietijos vis dažniau pasakoja, kad, pavyzdžiui, Berlyno metro uždarbiauja būriai berniukų iš Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos. Jie sunkiau identifikuojami kaip aukos, rečiau kreipiasi pagalbos“, – pasakojo K.Mišinienė.

Rugilė Gaidukaitė