Ukmergiškiai Ligita ir Egidijus Tiškiai Didžiojoje Britanijoje praleido penkiolika metų. Pradėję nuo juodžiausių darbų galiausiai Londone įkūrė verslą ir galėjo sėkmingai jį plėtoti toliau. Tačiau vieną dieną pora nusprendė – laikas namo. Šeima jau penkerius metus gyvena gimtojoje Ukmergėje ir sako apie naują emigraciją nė negalvojanti.

Jauna, ką tik susituokusi, pora emigravo tada, kai tai dar nebuvo labai paprasta. 1997-aisiais Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, o ir patys emigrantai nebuvo tinkamai pasiruošę – nemokėjo nei kalbos, nei išmanė svetimos valstybės įstatymus.

„Man ant lapuko užrašė „looking for job“ (ieškau darbo – anglų k.) ir sako važiuok, bus tokia greito maisto išsinešimui kavinukė. Mes su tuo popieriuku ir nuėjome, patys nė nesuprasdami, ką mums sako, dirbti pas tokią lenkę“, – istoriją pasakoti pradeda Ligita.

Moteris Lietuvoje turėjo įgijusi vyrų kirpėjos profesiją ir dirbo mamos kirpykloje Ukmergėje, tačiau Anglijoje pirmojo darbo pagal specialybę nė neieškojo. Pirmuosius devynis mėnesius sukosi užkandinės virtuvėje – plovė indus.

Tačiau po devynių mėnesių, jau šiek tiek pramokusi kalbą, Ligita pradėjo ieškoti mielesnio darbo. Pamačiusi skelbimą, kad ieškoma kirpėjos rusų kirpykloje, ji nepasikuklino pasisiūlyti ir darbą iškart gavo. Paskui Ligitai dar teko padirbėti ir italų kirpykloje, kol galiausiai ji suvokė, kad geriausiai jaustųsi turėdama savo pačios verslą.

„2002 m. atsidariau savo saloną. Jis buvo pirmasis lietuvių grožio salonas Londone“, – teigė Ligita.

Net ir tada jauna šeima dar negalvojo, kad svečioje šalyje apsistos ilgam. Išvykusi tikėdamiesi šiek tiek užsidirbti, nepajuto, kaip Didžiojoje Britanijoje prabėgo treji, penkeri, o galiausiai – beveik penkiolika metų.

„Mes važiavome šiek tiek prisidurti ir pamatyti pasaulio. Mums pinigai Lietuvoje nebuvo pagrindinė problema. Ir vyras dirbo tada greitosios vairuotoju, ir aš dirbau nuosavoje kirpykloje, jokių nuomų nereikėjo mokėti. Važiavome šiek tiek užsidirbti, kaip ką tik susituokę, baldams, buičiai, bet atsitiko taip, kad likome“, – pasakoja pašnekovė.

Pirmasis lietuvių grožio salonas Londone

Ligita sako, kad pradėjus verslą ir pajutus, kad sekasi, staiga viską mesti ir grįžti namo darėsi sunkiau.

Tuo tarpu verslą kurti išties sekėsi. Nors lengva taip pat nebuvo.

„Jeigu žmogus nori, jis gali kalnus nuversti. Aš niekada nenorėjau plauti indų, nes turiu specialybę, kurią mėgstu. Dirbau vienur, kitur, pradėjau suprasti sistemą, kaip ten viskas veikia. Tada pamačiau, kad nuomojamos kirpyklai tinkamos patalpos. Su drauge, kuri geriau už mane angliškai kalba, pasiskambinome ir sutarėme apsižiūrėti. Nuvažiavusi pajutau tą jausmą, kad čia – mano“, – prisimena Ligita.

Kirpyklos įrengti atvyko Ligitos tėtis, daug padėjo vyras. Reikėjo supirkti įrangą, baldus, šviestuvus. Galiausiai kirpykla su keturiomis darbo vietomis atvėrė duris.

Ligita sako, kad verslo pradžiai būtina įranga, soliariumai kainavo apie 30 tūkst. svaro sterlingų.

Paskui verslas pamažu plėtėsi. Ukmergiškė dirbo ne tik su lietuviais. Taip, pasak jos, užsienyje neišgyvensi.

„Daug mergaičių dirba namie, jos dirba pigiai, o klientūra mūsų buvo visokia – ir anglai, ir turkai, ir arabai. Bet kas. Visada versle reikia, kad klientai būtų įvairūs. Todėl niekada nepriimdavau į darbą žmonių, kurie nekalba angliškai. Nėra kalbos – viskas. Be kalbos nieko nebus. Darbo įgūdžius dar gali patobulinti, o kalbos taip greit neišmoksi“, – įsitikinusi Ligita.

Lietuvoje gera

Verslui įsisukus šeima elgėsi ne visai tradiciškai – užuot ieškojusi nuosavo būsto Londono apylinkėse, nutarė statytis namą Ukmergėje. Galiausiai, po penkiolikos metų užsienyje, 2012 m. rugpjūtį šeima nutarė – gana. Ir grįžo namo.

„Aš labai džiaugiuosi dėl šito sprendimo. Ir visiems sakau, kaip aš nenoriu atgal į Angliją, nors mano verslas ten dar liko. Aš čia dirbu lygiai taip pat sėkmingai, mano dukra turi visas galimybes mokytis, šalia lanko mokyklą, lyderių mokyklėlę, piešia, anglų kalbos mokosi, mokysis italų, mano dukra privačiai mokosi groti pianinu. Ir viskas šalia. Aš čia jai viską galiu duoti. Anglijoje mane užmušdavo tie atstumai – aš tiek neprivežiočiau, o čia viskas vietoje, viskas pasiekiama. Vilnius – 45 min., Kaunas – valanda. Mums viskas vietoje. Aš visiems sakau, kad man Dievas yra paruošęs kelią Lietuvoje. Aš esu labai patenkinta“, – sako Ligita.

Daugelis emigrantų dvejoja, ar verta į Lietuvą grįžti su vaikais, nes baiminasi, kad čia jiems bus sunku pritapti, tačiau Ligita sako, kad tokių problemų jos dukra neturėjo, nes ji lankė privačią lituanistinę ir menų mokyklėlę, taigi gimtąją kalbą mokėjo.

Nebuvo sunku ir Ligitai. Ji grįžo dirbti į mamos kirpyklą Ukmergėje. Tiesa, ją gerokai atnaujino.

„Padariau remontą, susipirkau naujas kėdes, veidrodžius, viską pakeičiau iš esmės. Kaip išvažiavau, taip ir buvo likę. Tik sienas mama padažydavo, o man to jau nebuvo gana. Dabar taip ir dirbame trise – mama, aš ir viena mergina“, – pasakojo Ligita.

Tuo tarpu Egidijus Lietuvoje darbo nė neieškojo. Jis užsiėmė rūpintis Londone likusiu verslu ir dėl to kas kelias savaites lankosi Anglijoje.

„Ten jis ir dažo, ir su bankais reikalus tvarko, ir soliariumus valo. Yra daug darbo“, – sako pašnekovė.

Tiesa, ji pripažįsta, kad verslo Londone nesistengs visomis išgalėmis išsaugoti. Jei tik atsiras geras ir rūpestingas pirkėjas, kuris norėtų toliau plėtoti grožio salono veiklą Anglijoje, Ligita mielai savo verslą perduos į patikimas rankas.

„Aš labai noriu parduoti geram žmogui, kuris toliau jį plėtotų. Jis pelningas, tačiau yra sunku prižiūrėti viską iš toli, man norisi, kad ir vyras būtų šalia visada, tiek nevažinėtų. Dabar ir svaro kursas nebekoks, mes turime čia planų, ką dar galėtume nuveikti Lietuvoje. Bet svarbiausia, kad šeima būtų kartu“, – sako Ligita.

Reikia keliauti, mokytis, plėsti akiratį ir... grįžti

Pasak jos, Lietuvoje verslą vystyti jai gal net lengviau nei Anglijoje, nes čia nereikia mokėti didelės nuomos, mokesčiai už patarnavimus, verslo mokesčiai mažesni. Todėl, jei kas galvoja, kad Anglijoje tik didelės algos, o kainos kaip Lietuvoje, pasak Ligitos, klysta. Moters teigimu, pastaruoju metu Anglijoje kainos kyla kaip ant mielių.

„Jeigu netingi, turi proto, turi rankas, tikrai Lietuvoje mažą verslą galima sukurti ir visai gerai gyventi. Reikia netingėti ir turėti noro. Deja, daug kas važiuoja į Angliją dėl socialinių išmokų ir gyvena iš svetimos valstybės pinigų, nes Lietuva tokių garantijų neduoda. Aišku, ten sąlygos auginti vaikus labai geros, tokių Lietuvoje gal niekada ir nebus“, – lygino Ligita.

Vis dėlto, nors čia ir uždirbtų šiek tiek mažiau, ukmergiškė sako nė nenorinti žvalgytis į užsienį.

„Apie važiavimą atgal aš 100 proc. sakau „ne“. Aišku, visko gali gyvenime atsitikti. Bet dabar neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti. Man yra labai labai gera Lietuvoje. Man gera, kai kada nori gali prie ežero, į mišką nuvykti. Aš visada žinojau, kad Londonas tebuvo mano trumpa stotelė“, – teigia Ligita.

Tačiau ji neragintų kitų lietuvių būtinai likti namuose. Anot Ligitos, labai gerai, kad daug lietuvių išvažiuoja, ieško laimės, mokosi kalbų, mokosi dirbti.

„Vieniems patinka, kitiems – ne. Vieniems sekasi, kitiems – ne. Aš visada sakau, kad reikia bandyti, gal atrasite savo. Niekada neatkalbinėju. Reikia bandyti, keliauti, mokytis, susipažinti su žmonėmis, kultūromis, pasauliu, praplėsti akiratį. O Lietuva visada lauks, visada sugrįšite“, – teigia pašnekovė.