Kiek daug žinai gali išvardyt nežinojimo pakopas
Dangus ir vėl aukščiau nei tįsta bokštai babilonų
Burnos neaušink kam tai rūpi matosi iš šono
Kad visa tai ne tran[s/z]as o vidinis autostopas

Donatas Petrošius, „Aoristas“

5. Nepaklusnumas

Tą rytą Švinius, artindamasis prie Lino tėvų pavėsinės, į kurią iš pokylių salės persikėlė užsitęsęs vestuvių balius, suplojo kelis kartus rankomis ir šūktelėjo.

- Dėmesio, ei, klausykit, blet!

Prie apskrito stalo, kurio viduryje stovėjo beveik tuščias degtinės butelis ir lėkštė apgraužtų agurkų, ankštai sėdėjo susivėlę, užtinę ir nesiskutę moliai, o jų girti šūkavimai net per medžių ir į krūmų tankumyną veržėsi į vieną iš pagrindinių Miestelio gatvių.

- Chebra, viskas, pjankės baigtos! Šiandien vakare važiuojam namo! Taip, teisingai išgirdot! Vodkė, matau, ištvarkyta, ko čia besedėt?

Vaikinai, išgirdę naujienas, neteko be amo.

- K-k-k-ką? K-k-k-ko-dėl š-š-šiandie, V-v-vitali? – galvą pakėlė Linas, - Gi-g-gi k-k-ketvirtadienį p-p-planavom?

Šviniui užduotas klausimas pakibo ore neatsakytas. Šelmiškai mirktelėjęs, jis pasilenkė prie stalo užsikniaubusio Mindės ir atsivadėjęs vožė šiam per sprandą. Mindė sustūgo ir griebėsi už skaudamos vietos, tuo sukeldamas kuo skaniausią Šviniaus žvengimą. Vaikinai kiurksojo niūriai tylėdami.

- Ko tokie surūgę? Namo nenorit ar ką? – pasiteiravo groteskiškai Švinius ir nelaukdamas atsakymo tęsė:

- Karoče, Aistė... - trynė delnus Švinius. – Aiste, a tu gyva?! – su tais žodžiais atsisuko į atidarytų virtuvės durų pusę, - Aistė jus išvežioja, jūs išsimiegat, o vakare mes su Liza ir Angelu atvažiuojam visų susirinkt. Ar supratot? Ar dar kartą paaiškint?

- Keliom? – iš padilbų žvilgtelėjo Tomas.

- Penkiom. Jau galit po biški ir judintis, - paragino Švinius ir apsisukęs nudūmė virtuvės link šaukdamas Aistę.

Prie durų jis sutiko Renatą.

- Kur tu čia trainiojiesi?

- Vitali, viskas normoj, - išdrožė Renatas, vieną ranką dėdamas Vitalijui ant peties, o kita kišdamas dvidešimt litų į užpakalinę džinsų kišenę ir vildamasis, kad Švinius jų nepastebės. – Tu, tu nesiparink, aš viskuo pasirūpinsiu. Paskutinį butelį išgeria ir eina miegoti chebrytė. Ir toliau atostogaujam be parkių. Be jokių parkių, viską aš pasirūpinsiu, chebrytė... normaliai... - drungnomis akimis iš kūnui šiek tiek per mažos galvos – dar labiau nei įprastai, įtrauktos į pečius – žiūrėjo be atvangos marmaliuodamas Renatas.

- Kur Aistė? – nutraukė jį Vitalijus. - Patrauk tą purviną leteną - atšlijo ir, peržengęs slenkstį, atsisuko.

- Rėnai, uždaryk stalčių ir klausyk, klausyk ausis, ble, ištempęs: šiandien vakare išvažiuojam atgal! - išpoškino prieš užtrenkdamas duris šiam prieš nosį.

Likęs vienas ir vėl priverstas laikytis tik ant savo linkstančių kojų, Rėnas minutėlę pamąstė ir, iš kišenės išsitraukęs banknotą, nužirgliojo pavėsinės link.

Švinius, įeidamas virtuvėn, kruopščiai į kilimėlį nusivalė kojas.

- Laba diena, moterys! – išsiviepė kavą iš sriūbčiojančioms damoms.

- Labas, Vitali! - atsiliepė Sandros motna. - Ką tie sako? Va iš Sandros baigia visus pinigus išsiurbti… Gal paklausys tavęs, jau kiek galima lėbaut, kiek begalima, jau ketvirta diena iš eilės. Svarbiausia, jauni žmo... – dejavo Sandros motina, užsikąsdama jau senstelėjusiu šakočiu.

- Aiste, kurk savo mazdą, - nekantriai pertraukė ją Švinius, - ir vežk vyriokus namo. Tegu blaivosi. Šiandien vakare varom atgal į Angliją.

Moterų - tarp jų labiausiai Sandros – veidai ūmai persimainė. Jos sužiuro į jį išpūstomis akimis. Vitalijus viena ranka prie stalo traukė taburetę, o kita griebė sumuštinį.

- Skanūs agurkėliai, mamyt, - kreipėsi į Lino motiną.
- Tai... negi važiuosit jau? – susigraudino ši.
- Važiuosim, mamyt, matai, gi kas daros, - tarė Švinius pilna burna ir mostelėjo sumuštiniu lango pusėn, - Darbai, be to, laukia.

Aistė pasiėmė rankinę ir išėjo į kiemą. Čiaumodamas, Vitalijus žiūrėjo pro nertas užuolaidas ir stiklą į pavėsinę. Staiga jis nuleido sumuštinį, nustojo kramtęs.

Ne, akys jo neapgavo: ant pavėsinės stalo išdygo naujutėlaitis degtinės butelis. Renatas šluostėsi ir džinsus rankas, ėmė jį, ir alkūne trenkęs dugnan, atsuko dangtelį. Į Aistę, iš tolo mojuojančią ir kažką rėkaujančią, niekas nekreipė dėmesio.

Vitalijus pašoko ir spruko pro duris laukan. Sandra susiėmė už galvos:
- Kas dabar bus?

Šįkart vaikinai jį pamatė iškart. Švinius plytelėmis grįstu takeliu ėjo lėtai, bet užtikrintai. Priėjęs prie pat medinio pavėsinės pastato, įkėlė vieną koją į vidų, ant purvinų lentų, o kitą paliko lauke. Vaikinai laukė.

- Chebra, blet, ar jūs kažko nesupratot? - palinkęs į priekį, šnirpščiodamas nosimi, sumurmėjo Švinius.

- Vitali, viską supratom, betgi dar yra to laiko iki penkių. Paskutinis butelis, va ir baigiam, - suskėsčiojo rankom Renatas.

Pirmąkart gyvenime, nors ir kaip jo bijojo, jie nedarė taip, kaip Švinius liepia. Ne dėlto, kad nenorėjo. Kitaip jie negalėjo.

- Užčiaupk marmūzę! – suriko Švinius, o Rėnas išbalo kaip popierius. - Kas dar norit ryt? A? Davai, drąsuoliai, na? Kelkit rankas. Davai, alchašai nelaimingi, ženkit į priekį.

Visi kiurksojo nejudėdami, kai kurie – sunėrę rankas, kai kurie jomis parėmę traukos ypač veikiamus smakrus.

- Leisk, – netikėtai sumykė Darius, - leisk man nevažiuoti, Vitali... Aš negaliu ton Anglijon... Čia man... čia noriu pasilikt...

Švinius pasižiūrėjo į jį, tada papurtė išsiviepęs ir purtydamas galvą pasilenkė veidu į grindų lentas. Visi sukruto ir sužiuro: kas gi jam nutiko? Staiga jis atsilošė ir pradėjo iš visos gerklės kvatotis.

Ar jūs, durneliai nelaimingi, suvokiat, kad jei ne aš, jūs taip ir sėdėtumėt visąlaik tose pavėsinėse? Kaip prieš penkiolika-dvidešimt metų sėdėjo ir gėrė jūsų tėvai; jūs tada, apsisnargliavę trumpakelniai, lakstėt aplinkui žaisdami gaudynių su tėvų sugėrovų vaikais. Kaip alaus ąsotį apsikabinę jūsų seneliai ir bobutės; jūsų tėvai tada irgi lakstė basom kojom aplinkui ir spoksojo į girtus gimdytojus. Kaip jūsų proseneliai ir probobutės! Kaip jūsų dar negimę sūnūs ir dukros! Iš kartos į kartą, niekas nepasikeitė, nesikeičia ir nesikeis. Uždaras ratas - štai dėl ko jūs tokie beviltiški.

- Viskas? Ar dar yra savanorių? – klustelėjo rimdamas Švinius, tiek išsekęs nuo juoko, kad atsirėmė ranka į pavėsinės siją, - Gerai, kiaule, - paplekšnojo per petį Dariui, - gali pyzdint. Vis tiek tu nichuja tu nedirbdavai ir neuždirbdavai. Žuvęs tu, vis tiek, ar Anglijoj, ar Lietuvoj.

Darius pamažu kilo nuo stalo, ėmė cigarečių pakelį, kepurę, žiebtuvėlį ir, praleistas, vaikinų, bindzino laukan. Švinius, jam praeinant, į ausį sušvokštė:

- Jei atriši liežuvį, iš po žemių iškasiu!

***

Autobusiuke Linas su Sandra, nors ir sėdėjo šalimais, žiūrėjo į priešingas pasaulio šalis. Išsikėtusio, dilbiais į šlaunis atsirėmusio Lino nosis su nežymiai trūkčiojančiomis šnervėmis kabėjo žemyn. Sandra, atvirkščiai, laikė viršun iškeltą smakrą, o žvilgsnį kreipė pro langą kažkur į tolį. Sunerti jaunamartės pirštai gulėjo po atsikišusiu pilvu.

Kai šeima išlipo vienoj iš Vokietijos aikštelių parūkyti, porelė liko vienu du. Linas, kurį kankino du veik neišskiriami dalykai – pagirios ir kaltės jausmas – kilstelėjo galvą, dėbtelėjo į žmoną ir nedrąsiai prisislinko artyn.

- M-m-mažut... Ne-pyk, t-t-truputį pa-pasilinksminom... kas čia blogo?
- Ai dink, nenoriu kalbėt, - neatsisukdama iškošė Sandra.

- Ne, nu S-s-sandrut, dėl tų p-pi-pinigų tai...
- Debilas tu blet, paskutinis! - lango atspindyje Linas pamatė, kaip sudrėko Sandros akys ir suprato, kad tuoj pratrūks ilgai besikaupusi audra. - Pragėrei dovanotus pinigus! Gi čia MŪSŲ pinigai buvo, ar tu supranti!…

- Tyliau! - sušnabždėjo Linas ir po pauzės pridūrė, - Aš atidi-dirbsiu t-t-tuos pinigus, t-t-t-tu-tu tik nebesinervuok.

- Tai kad Švinius pusė pasiima, ką tu atidirbsi? – nuleido balsą, bet dar apmaudingiau tarė Sandra, tebežiūrėdama pro langą, - Grašiai. O tau… - susriūbčiojo, - reikia plazminio televizoriaus, muzikinio centro, naujo telefono… Ar apie vaiką tu galvoji? – su paskutiniais žodžiais atsuko apvalias akis ir pravirko.

- Išvis, Linai, aš supratau per šitas atostogas vieną dalyką – nebenoriu į namą. Atsibodo ir Švinius, visi atsibodo, - vėl nusigręžusi, tęsė dar tyliau, tačiau su balse atsiradusiu pykčiu. - Aš noriu, kad turėtume... savo namą, nu, ar, pradžiai, savo butą. Kad vaikas augtų normalioj šeimoj. Mūsų šeimoj. Kaip tu įsivaizduoji, vaikas augs tarp penkiolikos žmonių?

Linas muistėsi.
- Nu... - pratarė, - Ais-tės ir R-r-renato auga...
- Nekalbėk tu man apie Aistę su Renatu! - įtūžo Sandra. Pats sakei, kad nori normalios šeimos, santuokos ir visko. Kieno žodžiai: „būsim normali šeima, o ne kokie benefitininkai“? – pamėgdžiojo Sandra.

Linas užsidengė stambiais delnais veidą, sukdamas juos ratais pasitrynė akis ir vėl nuleido jį į žemę. Sandra palūkėjo, bet nesulaukusi atsakymo, atsistojo ir išlipo iš autobusiuko.

- Duok cigaretę, - paprašė Aistės.
Iš tualeto pusės ateinantis Švinius apžvelgė kompaniją.

- Kur Ilgis? – kreipėsi į Sandrą rišdamas treninginių kelnių raištį.
- Busike, negera jam.

- Nu tik apsiženijot, pabūkit nors dieną nesirieję, - tėviškai tarė. Mostelėjęs ranka Sandros pilvo link pridūrė, - ir vaikui kenkia.

Sandra į jį pašnairavo:
- Žinau, Vitali, žinau.

Baimė užsitraukti Šeiniaus rūstybę tiesiog tvyrojo ore. Nors niekas apie Darių nė neužsiminė, visi širdo už neteisybę, kurią patyrė jų draugas, ir, dabar jau, buvęs kolega.

6. Sprendimai

Dalia šokte įšoko pro beužsidarančias metro duris. Atsisėdo ir išsitraukė Eco „Rožės vardą“. Nors ši knyga neteikė malonumo – buvo sunkiai skaitoma ir nelabai suprantama, Dalia save tikino: numesti jos nevalia. Ką gi paskui reiks atsakyti seseriai Rimai, kuri ją atsiuntė?

Namie nieko nebuvo. Ji nekantriai numetė rankinę, švarką ir įjungė kompiuterį. Gintas neprisijungęs. Tikriausiai eilinį kartą sėdi prie kompo, bet tyčia nustatė būseną taip, kad jo nesimatytų ir nereikėtų su ja kalbėti.

Online tebuvo Rima. Dalia apsidžiaugė: seniai jautė, kad reikia su ja pakalbėti ir paprašyti patarimo. Nors įgrista pamokslaujantis sesers tonas, ji, realistė iki kaulų smegenų, dažnai duoda geriausius patarimus, ir nors savotišku būdu, bet pasako tai, ko kiti nedrįsta.

„Labas, Rimut, kaip laikais? Gal susiskambinam?“, - raštelėjo. Gavusi atsaką „ok“, paspaudė raudoną mikrofoną.

- Klausau, - išgirdo po kelių sekundžių kimų balsą. Netrukus pamatė ir sesers veidą. Ji sėdėjo su chaki spalvos chalatu ir su kavos puodeliu rankose. Už nugaros stovėjo lentynos su knygomis.

- Kaip čia ne darbe? – nusistebėjo linksmai Dalia.

- Mindaugo karūnavimas, - nusižiovavo Rima.
- Aha, gi šventė. Kas naujo? Kaip vyrelis?

- Gerai. Stovykloje kažkokioje ten patriotų.
- Kur keikia mane ir visus, kaip žiurkes iš skęstančio laivo bėgančius, emigrantus?

- Pati žinai, kad tai jo vienas mėgstamiausių užsiėmimų.
- Nu jo... Kaip darbelis?

- Gal jau baik su tais savo deminutyvais, „darbelis“, „vyrelis“, „vaikelis“.
- O tu nepradėk pamokslaut. Man reikia tavo patarimo.

- Sakai, nepamokslauk, bet prašai patarimo. Nejauti prieštaravimo?
- Kodėl tu tokia pikta, sese? Jei nenori kalbėt, taip ir sakyk.

Rima susimuistė.
- Tu teisi... Atsiprašau. Kas nutiko?
- Tas pats, kaip ir visada. Dėl Ginto. Nebegaliu jo palikti vieno Kaune. Žinai, Kvestys, baigia išdurnėt. Šneka jam visokias nesąmones. O jis, nors ir koks vienišas, nenori čia važiuot. Niekaip. Nepriversiu, o ir nenoriu verst. Viskas griūna, man labai sunku, sese...

- Tai ką galvoji toliau daryt?
- Nežinau... nežinau.

- Tai žinok. Yra tik viena išeitis, ir tu tą žinai.
- Kokia? Aš jo tikrai nepriversiu...

- Dalia, baik nu, ar tu nesupranti? Ar vaidini, kad nesupranti?
- Ko nesuprantu?

- Tau reikia grįžt, - nutilo Rima. - Grįžt ir atlikt savo svarbiausią pareigą - būti motina.

Besikaupiančios ašaros Dalios akyse ūmai sustingo. Tiek sukrėtė ją sesers pasiūlymas. Grįžti?

- Praėjo metai ir kas pasikeitė? – tęsė Rima, prisidegdama cigaretę - Nei tu ten tų pinigų per daugiausiai uždirbi, nei tau galva prašviesėjo. Viskas dar labiau susikomplikavo. Grįžk, skirkis su Kvesčiu, būk su sūnum.

Dalia tebetylėjo. Paskui tarsi iš po žemių prabilo:
- Aš... Aš negaliu... Žinau, kad aš savanaudė. Šlykšti savanaudė. Bet negaliu...
- Na ir kas tave ten laiko? Pasakyk? Žinau šimtu procentu, kad niekas. Tu ne savanaudė. Tu – bailė.

- Rima...
- Aš tau sakau, kad tu viską žinai. Tu juk žinai, kaip tau reikia pasielgti, ar ne? Dabar belieka pasielgti.

- Pala, tu nežinai...
- Ko aš nežinau? Žinau viską. Kvestys reguliariai man skambinėja, grasina tave užmušti. Žinau aš šitą.

Dalią išmušė šaltas prakaitas. Ji prieš tai daug kartų svaičiojo sūnui ir draugėms: „Gal man grįžti?“. Visi jai sakė... ne, jie nesakė: „Pasilik tenai“. Jie sakė... „Daryk, kaip tau geriausia“!

- Tai ką siūlai?
Rima išpūtė akis, atplėšė nuo lūpų cigaretę ir sušuko:

- Gi sakau, grįžk į Kauną!

- Aš ten nepragyvensiu. Dabar galiu Gintui nupirkt, ko jis nori. Jis visko turi.

- Bet tu pažiūrėk į jo veidą! Baltas kaip drobė, atrodo lyg sirgtų. Ir ta liga vadinasi: „Aš niekam nerūpiu“...

- Nedrįsk taip kalbėti! Aš jam rašau ir skambinu vos ne kasdieną. Klausiau ne kartą: „Nori, kad grįžčiau?“, jis atsakė „Daryk, kaip nori“. Tai kaip tai suprast? Iš tikrųjų, jei jis pasakytų "grįžk", aš iškart grįžčiau.

- Atsipeikėk! Tu nori, kad penkiolikmetis už tave nuspręstų? Kad pasakytų, ką daryt? Pirštu pamojuotų: „Grįžk, mamyte, į pragarą?“ Tas vaikas tiek matęs, tiek ištvėręs per savo gyvenimą... – Rima prisimerkė ir išpūtė dūmus, - Jis dar gerai su tavimi elgiasi!

Dalia dabar pratrūko raudoti balsu.
- Kaip tu taip gali... Tu... tu šlykšti... – gaudydama orą, sumurmėjo Dalia.

- Dalia! - prisitraukė iš nuo kėdės atlošo Rima, - Atsiprašau. Aš gal kiek per žiauriai... – tarė ir skubiai užgesino cigaretę. Po pauzės, tramdydama verksmą, tęsė:

- Paklausyk! Tik pasakiau tai, kas seniai glūdėjo manyje. Jaučiu, ir tavyje. Blogiausia ne kitus apgaudinėti... Blogiausia meluoti sau...

Dalia ėmė šluostyti ašaras ir paskubomis ištarė:

- Tu teisi... Pasakysiu Jasaičiams, kad rugsėjį išvažiuoju. Taip bus teisingausia.
- Nebijok Kvesčio. Jis visiškai degradavo... Gali suvaryti jį į skudurus. Padėsiu, kuo galėsiu...

- Gerai. Rima... – nuleido balsą Dalia, - girdžiu, kad grįžinėja pusbrolis su žmona. Nenoriu, kad nusiklausytų... Ačiū. Nuoširdžiai tau sakau.

- Šūdiniausia, kad aš juk, kai pirma klausei, patariau išvažiuoti, nelikti! Į ką tai išvirto? Tai buvo labai blogai... Labai blogas sprendimas. Pabėgti.

- Ne, viskas gerai, - šluostydamasi ašaras šaltai pareiškė Dalia, - Aš nesigailiu savo sprendimų. Gailiuosi tik neapsisprendimo. Man reikia eiti. Iki!
- Tik pranešk, kaip tau ten seksis, gerai?

Dalia nieko neatsakė ir išjungė pokalbį. Po penkių minučių, šiek tiek pranykus verksmo pėdsakams, nuėjo į virtuvę, ir kaip niekada nuotaikingai, pasisveikino su grįžusiais namiškiais. Jie pastebėjo išraudusias Dalios akis ir puolė klausinėti, kas nutiko. Ši nusišypsojo ir atsakė:
- Priėmiau geriausią sprenimą gyvenime. Ne, nesijuokit, tikrai - grįžtu į Lietuvą.

Kaip Salvijai seksis ieškoti darbo ir įsitvirtinti Saloje? Dėl ko susvyruos Dalia? Apie tai - kitą ketvirtadienį.

Inga Janiulytė

Pirmą dalis, jei ieškot: http://www.anglija.lt/straipsniai/tema/saloje.html
Antra: http://www.anglija.lt/straipsniai/tema/saloje_ii.html