8. Ispanija

- Man jau šeštas mėnuo! – suriko Sandra ir savo didelėmis apvaliomis akimis įsispoksojo į Švinių. Visa ji buvo apvali: paklaikusios akys, įraudę žandai, išpampusi krūtinė, bet apvaliausias - į plonytį chalatą įvyniotas pilvas.

Tuo metu laikrodis ant sienos išmušė šeštą ryto. Už langų dar temo.
Spragtelėjo Vitalijaus atidaryta energetinio gėrimo skardinė. Pasigirdo šnypštimas.

- Paskutinė savaitė, Sandra. Viskas! - nukirto jis ir gurkštelėjo. Norėjo atsisėsti, bet negalėjo - tarsi į jį įsmeigtos Sandros akys valdė kūną ir leido tik stovėti sustingus.

- Karoče! Nebesuprantu! – sušuko , viena ranka remdama nugarą, kurią slėgė atsikišusio pilvo svoris, kitą tiesdama Šviniaus pusėn. Šalia atsidūrė miegūstas Lino siluetas. - „Paskutinė savaitė, paskutinė savaitė“, ir praeita paskutinė, ir užpraeita, bet kaip pirmadienis, taip dirbt!

Vitalijus buvo pasiruošęs barniui. Buvo nusprendęs nieko neaiškinti. Bet Sandra su visa savo rytine išvaizda ir griežtu tonu trikdė jį. Jis suprato negalįs atsispirti nėščiai moteriai: ne, ne dėl to, kad ji atrodė silpna; ji rodės, kaip niekada, nepalaužiama ir grėsminga.

- Gerai, dirbsiu šią savaitę, - staiga ir netikėtai nusileido ji. - Dirbsiu, jei taip reikia, - Sandra nuleido balsą. Švinius suprato, koks klausimas jo laukia. Bet paaiškinkit kas nors, kas čia dedasi? Kodėl mes nebegaunam nė svaro?! - už jos nugaros rinkosi dar ne visai išsibudinę kiti namo gyventojai. Taip, jei galėtų, jie perkastų jam gerklę dėl nesumokėto atlyginimo. Tik niekas, be jos, nedrįso apie pinigus užsiminti. Pinigai šiuose namuose buvo tarsi tabu: visus juos kontroliavo Vitalijus, kuris baugino savo praeities darbeliais, todėl jie elgėsi taip, tarytum - yra gerai, nėra - ką darysi.

Visą laiką tylėjęs ir apsimetinėjęs, kad nieko nenutiko, dabar jis nutarė, kad ilgiau tylėti negalima, kitaip jie visai pasius. Sandra pakartojo klausimą.

- Aš prašau vieno: supraskit, - prakalbo sausai, bet garsiai Vitalijus. - Supraskit. Jei ne – man pyzė - ir jūs žinot dėl ko, ane? Nereikia aiškinti? – retoriškai paklausė. - Bet, matot, - nutilo, atsiduso ir tęsė, - pyzė tai ne tik man, mano žmonai ir vaikui, bet ir jums. Jei aš dabar nesumokėsiu, neliks nieko: nei šito namo, nei darbo, nei šeimos. Pakentėkit, pinigai bus tikrai vėliau ar anksčiau sugrąžinti.

Sandros veidas persimainė. Jai pasidarė baisiai gaila. Ne Šviniaus, kuris visą laiką rūpinosi tik savimi, bet draugų, su kuriais kartu gyveno, aišku, ir Lizos su Angelu. Keisčiausia, kad tai, ką jis pasakė, galvojo Sandra, buvo tikra tiesa: kaliūzėje pražuvus jam, tikrai pražūtų ir jie. Nors daugelis giliai širdy troško, kad Švinius gautų tai, ko nusipelnė, daug tvirčiau juos kaustė tikėjimas, kad be jo Anglijoje nė vienas neišsivers.

Sandra pažiūrėjo į Liną, į Vitalijų, tada apsisuko ir išėjo į virtuvę. Visi prasiskyrė jai praleisdami kelią.

Vitalijus ją palydėjo žvilgsniu ir ranka parodė kitiems pasekti Sandros pavyzdžiu. "Avys, jūs avys", galvojo Švinius: nieko daugiau, nei panieka, jis šiuo metu negalėjo pajusti. Visi aplinkui jį buvo avys. Likimas - irgi jo avis. Kaip jis leido sau taip persigąsti? Juk jie nieko nesugeba. Avys.

Po pusvalandžio Renatas pranešė, kad jie jau pavalgė. Švinius užrakino „kabinetą“ ir nuėjo į virtuvę. Jis niekada nepusryčiaudavo kartu su moliais.

Virtuvėje driekėsi rytinė eilė prie kriauklės. Kiekvienas su lėkšte, šakute ir puodeliu, kiekvienas įpratintas išsiplauti savo indus. Stovėjo jie niūriau nei bet kada, sulipusiomis akimis, bet barnio gerai prabudintu veidu, truputį atsiduodantys ne visai išgaravusio pigaus vyno kvapu, žiūrėdami prieš save suvargusiais ir abejingais žvilgsniais.

Šeimos idilė, trukusi apie metus, sugriuvo po Lino ir Sandros vestuvių. Lino įsisvaigimas, užsispyrimas tuoktis, Dariaus akibrokštas įnešė nemažai chaoso. Nors nėra to blogo, kas neišeitų į gera, galvojo Švinius, mat, Darius, likęs Miestelyje, įklimpo dar giliau į šūdą nei prieš Angliją. Vestuvės nė kiek nepagerino Lino ir Sandros santykių: jie amžinai riejosi, taip parodydami kitiems, kad santuoka nieko iš esmės nekeičia, o yra tik bereikalinga užgaida, pinigų metimas į balą. Bet labiausiai prie rūsčios nuotaikos prisidėjo Šviniaus "finansiniai įsipareigojimai", kaip jis mėgo vadinti savo susitarimą su Morze. Dabar visus uždarbio pinigus jis ne padalydavo pusiau, dalį pasiimdamas sau, dalį atiduodamas, kaip seniau, o išsiųsdavo į Lietuvą.
Viskas jo buvo paskaičiuota centas į centą, tad Sandra mirė ar gyveno, turėjo eiti į darbą.

- Gerai, mes jau važiuosim. Pietūs sudėti? – pasisuko į Lizą su Aiste. Liza linktelėjo.

Lėkštės išplautos, batai kaustytomis nosimis užsiauti, liemenės pagriebtos. Švinius išėjo pirmas, kiti pasekė jam iš paskos. Pro plačiai atidarytas ant Thackeray gatvės šaligatvio pastatyto autobusiuko duris Linas padėjo įlipti Sandrai, tada sušoko likę vyrukai. Švinius uždarė autobusiuką. Šutvė išspaudė į darbadienį, šokolado fabriko link.

***

Taip, moterys gali jį išgąsdinti. Pavyzdžiui, už viską labiausiai gyvenime bijojo sutikti Grybo motiną; tai moteris, kurios balsą jis pirmąkart išgirdo vieną karštą vidudienį vieno Ispanijos miestuko viename garaže.

- Klausau, - pakėlė ragelį, nors matė, kad skambina nežinomas numeris iš Lietuvos.

- Vitalijus Romutis? – išgirdo klausiant tvirtai, bet visiškai nepažįstamu balsu.
- Taip, ponia, tas pats, – linksmai atsakė, - Kuo galiu jums padėti?

- Čia Andriaus motina skambina, - šiek tiek virpėdama vėl prabilo ji, o Švinius išplėtė akis, paskui susiraukė. – Mano sveikata pašlijo, - jau tvirčiau tęsė moteris, - todėl paprašiau Andriaus, kad grįžtų namo, kad man padėtų. Tačiau jis sako, kad negali, nes jūs neleidžiate. Norėjau išsi...

- Palaukit, palaukit, palaukit! – nutraukė ją Švinius. - Mamyt, neskubėkit. Ar išvis suprantat, ką kalbat? Niekas jūsų sūnaus čia nelaiko. Aš užtikrinu – kaip jis atvažiavo savo noru, tai ir čia jis laisvas. Gali važiuot atgal, kada panorėjęs. Bet, matyt, jam čia per gerai. Matyt, nuo gėrimo jau susisuko protelis, kad tokių nesąmonių prišnekėjo. Kartoju, niekas jo čia nelaiko. Niekas niekada ir nelaikytų, nes dirba jis labai blogai, - Švinius sukrizeno.

- Užsičiaupkit, jūs, šiukšle! – suriko motina. - Dar jam Andrius blogai dirba! Jūs atėmėt jų pasus ir uždarę laikot, aš viską žinau! Maitinat sausa duona, vandeniu ir pigiausiu vynu! – Vitalijus bandė ją pertraukti, bet negalėjo, - Tai jūs palaukit! Andrius nemeluoja - aš juo tikiu šimtu procentų. Nesvarbu, kad jis alkoholikas - jis mano sūnus! Jis žmogus! Jie visi žmonės! Jei Andrius per savaitę nepasirodys Lietuvoje, aš kreipsiuos. Lengvai neišsisuksit, turiu visus įrodymus, žinutes, laiškus. Yra policija, yra teismai. Aš jūsų nebijau nė per nago juodymą!..

- Ar tikrai?! - suriaumojo Vitalijus, netekęs kantrybės. - Mamyt, ar jūs bent suprantat, kad už jūsų grasinimus?..
- Šlykštus išnaudotojas! Beširdis! Nusikaltėlis!

Vitalijus numetė ragelį.

- Kokia čia žopa tau skambino?! – sušuko jau senokai iš po štangos išlindęs Musteika.

- Grybo močia... Zajabu grasina, - suniurnėjo Švinius ir trenkė kumščiu į sieną. Musteika visas išraudo ir suriaumojo:
- Važiuojam.

Musteika buvo karšto būdo, dažnai aptalžydavo darbininkus, apspjaudydavo juos ir visaip kitaip terliodavosi. Vitalijus nesikišo į jo pykčio priepuolius: jis buvo vadas, kuris davinėjo nurodymus, skaičiavo, strategavo, analizavo, o kad jie muša tuos nusmurgėlius, buvo jau ne jo reikalas. Bent jau taip jis sakydavo, nors iš tiesų nenorėjo pripažinti, kad tas mušimas jam atrodė parankus.

Švinius buvo įsiutęs: ne, ne ant motinos. Ant bekiaušio, bailio ir skundiko Grybo, kuris dar ir kurstė kitus sukilti prieš Švinių. Vitalijus neabejojo: Musteikai šį kartą reikia duoti valią.

O paskui Grybo motina išvydo karstą su sūnaus palaikais ir parpuolusi ant žemės ėmė klykti. Dar paskui karstas buvo atidarytas: motina išvydo sudaužytą jo kūną ir tai, kad jo kojos buvo nupjautos.

Tai įvyko tuo pat metu, kai jis Miestelio ligoninės koridoriumi vaikštinėjo pirmyn atgal ir laukė žinių apie į šį pasaulį atkeliaujantį sūnų.

Vienintelis būdas viską išspręsti buvo tradicinis. Reikėjo susimokėti, tačiau Švinius neturėjo pakankamai, todėl pasiėmė "paskolą" ir išvažiavo jos "atidirbti" į Angliją. Taip Ispanijos reikalas buvo užrauktas. Musteika likosi prie aplelsinų plantacijų, o Švinius susikūrė naują karalystę.

Tačiau jei jis nesumokės paskutinės ir didžiausios įmokos prieš bylą, kokia jos pabaiga, bus neaišku. Todėl jis turėjo pasispausti ir paspausti kitus.