Tik daugiau nei vienerius metus vėl Lietuvoje gyvenantis Dima Šavrovas, daugeliui labiau žinomas kaip „eurovizininkas“ Sasha Son(g), pasakoja, kad prieš dešimtmetį su tėvo šeima emigravęs į Jungtinę Karalystę, kaip ir daugelis, tiesiog norėjo rasti „geresnį gyvenimą“. Pašnekovas tikino, kad laikotarpis svetur nebuvo lengvas. Buvo dienų, kai dainininkas jautėsi tarsi kalėjime. Ilgesys, nugalėjęs jauno vyro širdį, sugrąžino į pradžių pradžią – Lietuvą.

Mūsų pokalbis vyko net trim kalbom – lietuvių, rusų, anglų - tai pasekmė to, kad jis svetur gyvendamas bendravo angliškai, o užaugo rusakalbėje šeimoje. Sasha Son(g) džiaugiasi, kad tik būdamas toli nuo namų ir mokydamasis savarankiškumo, gavo neįkainuojamos gyvenimiškos patirties, praverčiančios ir jo kūrybai. Atlikėjas sako, kad, jeigu anuomet mama nebūtų jo išleidusi į svetimą šalį, jis šiandien nebūtų toks, koks yra.

Prisiminkim kaip išvykai į Jungtinę Karalystę? Kodėl? Kokia buvo ta pradžia svetimoj šaly?
Mes su tėvu, jo žmona, mano mažu broliu ir sese pradžioje gyvenome kažkokiame bendrabutyje penkiese viename kambaryje. Vėliau mums davė trijų kambarių butą, kuriame pragyvenome metus. Baigęs septynias klases Lietuvoje, Londone pradėjau iškart lankyti devintą klasę, kadangi buvau labai protingas (aut.past. – juokiasi), o iš tikrųjų taip priėmė į aukštesnę klasę, nes ten kitokia mokslo sistema.

Pradžioje buvo labai sunku, nes nelabai kalbėjau angliškai, ir kaip aš ne vieną kartą minėjau, mano mėgstamiausia frazė buvo „I don‘t understand“. Be abejo, buvo sunkoka, bet kažkaip muzikos dėka labai greitai susipažinau su naujais draugais. Mokslai ir koledžas taip pat prisidėjo prie pritapimo, nes visada norėjau būti toje atmosferoje, kur visi dainuoja „soul“ muziką - ten vienas sėdi plepa, kitas groja gitara.

Koks buvo jūsų šeimos emigracijos tikslas?
Lėmė mano tėvo noras pakeisti gyvenimo būdą, galbūt, galimybė atrasti geresnį gyvenimą. Aš tiesiog nuvažiavau ten, nes man pasiūlė tėvas. Tuomet pagalvojau „wow“ atsivers nauji keliai muzikai.

Beje, ar pats gyvendamas svetur balsuodavai už lietuvius „Eurovizijos“ dainų konkurse?
Niekada nebuvau didelis „Eurovizijos“ dainų konkurso gerbėjas, nes Anglijoje į jį žiūrima gan skeptiškai. Nelabai žmonės gilinasi į šį konkursą, o ir, beje, niekada pats nebalsavau.

Bet jau dabar būsi „Eurovizijos“ fanas?
Taip, tikriausiai dabar jau būsiu (aut. past. - juokiasi).

Ar po aštuonerių metų, praleistų JK, nebuvo sunku vėl prakalbti lietuviškai?
Aš visai nebegalėjau kalbėti kai grįžau. Jeigu man rusiškai buvo sunku bendrauti su savo tėvais, draugais, tai lietuviškai visai nebegalėjau kalbėti. Aš suprasdavau, ką man žmonės sako, bet angliška aplinka padarė savo. Po to kai mano tėvas išvyko iš Londono, man buvo 16 metų, per visą tą laiką bendravau tik angliškai. Aš galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti kiek kartų aš bendravau rusiškai arba lietuviškai per visą tą laiką po tėvo išvykimo. Nes kol jis buvo, tai mes turėjom rusų draugų. Išvažiavus jam, labiau susidraugavau su savo koledžo draugais.

Ką veikei baigęs koledžą?
Po koledžo susiradau darbą. Iš pradžių dalinau skrajutes, vėliau kino teatre dirbau, tada - padavėju. Tuomet ir užsiiminėjau muzika. Susipažinau su Hiula (aut.past. – Sam Hywel pritarė vokalu per „Eurovizijos“ pasirodymą) ir mes pradėjome groti klubuose, baruose. Tai buvo labai geras laikotarpis. Įrašinėdavome dainas, dalyvavome konkursuose, bandėme prasimušti.

Kaip pristatydavai Lietuvą Londone? Apskritai kaip naujai sutikti žmonės reaguodavo kai sakydavai, kad esi iš Lietuvos? O gal nesakydavai? Gal būdavo gėda, kad esi iš Lietuvos?
Labai įvairiai reaguodavo. Sakydavau „I‘m from Lithuania, my father is Russian, my mum lives in Lithuanian“. Kada išgirsdavo „I‘m from Lithuania“, tai visi sakydavo „Where is that?“ ir po to aš sakydavau „OK, well, I‘m Russian“ (aut.past. - juokiasi). Tada visi „Oh...Really, I know where Russia is“. Pasitaikė ir tokių anglų, kurie net buvo Lietuvoje apsilankę. Kai kurie nežinojo kur tokia šalis yra. Labai daug kas galvojo, kad Lietuvos sostinė – Ryga. Kaip, beje, ir Rusijoje. O dėl gėdos, tai tikrai nebuvo nesmagu pasakyti iš kur esu.

Londone dirbai įvairius darbus, bet kartais vis dėl to pasirodydavai ant scenos kaip muzikantas. Norėjai įsitvirtinti Anglijos rinkoje? Ką įdomaus muzikinėje srityje ten nuveikei?
Taip, aš norėjau, bet tada buvau jaunas. Buvo pasiūlymų, pavyzdžiui vieną gavome iš „QBM“ kompanijos. Bet atsisakėme, nes aš nenorėjau dainuoti POP‘so. Buvau užsispyręs ir turėjau savo tokį muzikos stilių, kurio tiesiog nenorėjau keisti.

Tiesa, jau turėjau Londone tam tikrų ryšių ir buvo galimybė pradėti savo karjerą ten. Tačiau kadangi per visą tą laiką nebuvau grįžęs į Lietuvą, tai paskutiniuoju metu tik norėjau grįžti čia. Įsivaizduok, tiek daug laiko nematai nei savų draugų, nei šeimos. Išvykau gi su tėvo šeima, o mamos šeima gyveno Lietuvoje. Po išvykimo visus aštuonerius metus nė karto nebuvau grįžęs į Lietuvą. Mano mama tik vieną kartą po penkerių metų mano Lietuvoje esančių draugų dėka, kurie padarė jai dovaną - nupirko bilietą į Londoną, atvažiavo. Tai buvo nerealus jausmas.

Ar savo muzikos stilių išlaikei iki šiol?
Kažkiek išlaikiau, bet su laiku supratau, kad reikia leistis į kompromisus. Ne visada turi galimybę dainuoti tai, kas tau patinka.

Būdamas Londone paskutiniais metais itin norėjau sugrįžti. Grįžus mano gyvenimas vis vien liko Londone. Mama kalbėjo apie tai, kad pasilikčiau Lietuvoje, bet aš tiesiog neįsivaizdavau savo gyvenimo čionai. Mat tiek buvau pripratęs prie Londono ir prie to gyvenimo būdo, mentaliteto. Tiesiog buvo keista tuomet ir pagalvoti, kad aš galiu vėl gyventi Lietuvoje.

Bet ar išlikdavai lietuviu?
Be abejo, nes tai yra mano tėvynė, ir tai yra mano šalis, kurioje aš gyvenau.

O kas tau yra lietuvybė? Su kuo tau ji asocijuojasi? Pavyzdžiui, ne vienam asocijuojasi su krepšiniu.

Tai prisirišimas. Man asmeniškai, kai keliauju, sunkiausia yra atstumas. Aš negalvoju apie Lietuvą kaip apie žemės lopinėlį, tiesiog galvoju apie savo šeimą, Lietuvoj gyvenančius draugus. Visa ta pradžia, visas mano gyvenimas. Mano karjera, kuri prasidėjo dešimties metų, patirtis. Tai nėra krepšinis, kaip daugumai, ir krepšinio apskritai nežiūriu, man patinka lengvoji atletika (aut.past. - juokiasi). Bet konkrečios asociacijos neturiu.

Kaip nusprendei sugrįžti į gimtinę?
Tiesiog labai pasiilgau, jaučiausi kaip kalėjime, iš kurio negalėjau pasprukti. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Tada susiradau darbą, nusipirkau bilietą ir grįžau. O kaip nusprendžiau pasilikti, tai čia kita istorija. Susipažinau su SEL‘u ir jis man pasiūlė bendradarbiauti. Mes įrašėm dainą. Prieš dvejus metus aš pirmą kartą nusprendžiau sudalyvauti nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“. O visą tą laiką aš vistiek gyvenau Londone. Kiekvieną mėnesį išvažiuodavau bei grįždavau. Kiekvieną mėnesį keliaudavau, nes turėjau Londone dirbti. Galima pasakyti, kad oficialiai persikrausčiau į Lietuvą tik pernai kovo mėnesį.

Kokie tau maloniausi prisiminimai iš emigracijos, juk pakankamai daug laiko praleidai svetur?
Sunki pradžia, buvau net į depresiją puolęs. Iš to berniuko, kuris galima sakyti turėjo viską, aš tapau nieku. Ir iš tikrųjų tas buvimas Londone, nuo šešiolikos gyvenau vienas, davė man labai didelę patirtį. Išmokau gerbti gyvenimą, gerbti kitus. Davė man didžiulę muzikinę patirtį. Pakeitė mano mentalitetą. Lietuvoje labai skiriasi gyvenimo supratimas, mentalitetas, ten žmonės laisvesni. Negaliu kaltinti žmonių, kurie gyvena Lietuvoje, nes labai daug ką diktuoja „media“, ką rodo per TV ekranus. Gerai, kad nors dabar turime bent jau internetą, nes paaugliai daug ką sužino būtent iš jo. Anksčiau to nebuvo. Aš buvau labai „lucky“, kad turėjau galimybę gyventi svetur, nes buvo visko. Mano mama dabar nuogąstauja, kad prieš dešimt metų mane leido emigruoti, bet aš atsakau, kad, jeigu to nebūtų nutikę, aš nebūčiau toks žmogus, koks esu šiandien. Gavau neįkainuojamą gyvenimo patirtį.

Beje, pats save laikei emigrantu?
Taip.

Ar galėtum tapti ekonominiu emigrantu?
Turbūt taip, jeigu gyvenimas būtų labai blogas čia, aš nepasilikčiau. Jeigu neturėčiau darbo ir pinigų - išvažiuočiau. Nesu patenkintas korupcija čia, nekenčiu kyšių. Iš tikrųjų, kai grįžau aš nesupratau kur esu. Ėjau pas gydytoją ir man mama davė 100 litų ir sakė duoti jai. Ir aš paklausiau: ką jai duoti? Už ką? Ji ką, algos negauna? Man nepatinka toks gyvenimas. Lietuvoje esu dėl karjeros, dėl savo šeimos, draugų, giminių. Jeigu man būtų blogai, kodėl turėčiau kentėti. Kaip paprastas žmogus, aš nieko negaliu pakeisti. Pakeisti galiu tik muziką ir jos supratimą čia. Nenoriu bandyti išgyventi Lietuvoje, aš noriu gyventi, aš noriu džiaugtis. O jeigu dirbčiau padavėju ir gaučiau minimumą, ar čia gyvenimas? Gyvename vieną kartą. Nesu nacionalistas, aš save laikau „like a citizen of the world“ (aut.past. - juokiasi).

Ar nustebdavai ir ką sakydavai Londone sutikęs lietuvį?
Iš dalies taip. Sutikdavau, tai: labas, labas. Kai susitinki lietuvį, pirmas klausimas būna: kur tu gyveni? Kiek pas tave kambarių? Kur tu dirbi? Kiek tu gauni? O kodėl tu gauni daugiau negu aš? O kodėl tau davė didesnį butą negu man? Ta prasme išlenda toks tautos bruožas, tai irgi man kaip ir asociacija su lietuviais. Galbūt iš dalies dėl to aš ir nebendravau su lietuviais. Su anglais buvo paprasta, jie niekada neužduotų tokių klausimų. Tai labai netaktiška. Kita vertus, koks tavo reikalas, o lietuviams vos ne pirmas klausimas. Angliškas bruožas - kultūringumas – thank you, I‘m sorry, ir netgi per daug - over polite. Bet čia geriau negu pas mus. Tarkim parduotuvėje klausi: Kur sviestas? – Ten, ką nematai. Arba duoda grąžą: Imk! Aš sakau, o jūs nežinot žodžio prašau? Jeigu jūsų bloga nuotaika, nereškia, kad reikia kitam ją gadint. Parduotuvėje nuolat dėl to ginčijuosi. Jeigu tu „too lazy“ susirasti geresnį darbą, tai aš - nekaltas.

Ką palinkėtum emigrantams?
Jeigu jums geriau kažkur svetur, tai kodėl ne. Aš esu už tai. Žinau žmonių, kurie depresuoja, nes negali rasti darbo net su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje. Kodėl gi neišvykus, manau, tai nėra blogai, jeigu išvažiuoji ieškoti geresnio gyvenimo.

Galiausiai - kokią pamoką parsivežei iš „Eurovizijos“?
Man atrodo, kad po „Eurovizijos“ aš nieko nebijosiu. Būdamas Maskvoje taip nerimavau, kad peržengiau baimės juostą. Be abejo, scenoje aš to neparodžiau. Jau dabar nieko nebebijosiu. Dabar galiu kiekvienoje scenoje pasirodyti. Davė man daug pasitikėjimo savimi. Beje, kas galėjo būti baisiau, kai organizatoriai mūsų vaizdo klipo neparodė, ir visa Europa apie tai žino, tačiau savo šalies atstovės vaizdo klipą parodė. Toks jausmas, kad jeigu esame iš mažos šalies, tai su mumis galima elgtis bet kaip. Maža šalis – tai dar nieko nereiškia. Netgi, manau, mūsų mažai šaliai didelis pasiekimas, kad patekome į finalą ir tuo mes galime didžiuotis. Svarbiausia, kad pasirodėme gerai, ir daug kas mus už tai gerbia.

Rimantas Zagrebajev, Lietuviams.com