Išanalizavus Karaliaus Ričardo III palaikuose buvusius DNR pėdsakus mokslininkai aptiko didžiulę staigmeną: jo šeimos medyje esama neištikimybės įrodymų, rašo BBC.

Po Jungtinės Karalystės Lesterio miesto automobilių stovėjimo aikštele rastų palaikų, kurie, kaip įrodyta, priklausė Anglijos karaliui Ričardui III, genetinę medžiagą tyrę mokslininkai tikina, kad jų atradimo istorinės pasekmės gali būti milžiniškos.

Priklausomai nuo to, kurioje genealoginio medžio vietoje atsirado įtarimą keliančių DNR fragmentų, gali būti suabejota paties Ričardo III ar net visos Tiudorų dinastijos teise į Anglijos sostą.

Tyrimo duomenis mokslininkai publikavo recenzuojamame leidinyje „Nature Communications“.

Tiesa, patys DNR analizavę mokslininkai atsisakė spekuliuoti, kokia gali būti jų atradimo reikšmė (jei apskritai tokios būtų) dabar valdančiai karališkajai dinastijai, mat iki šiol tiksliai negalima pasakyti, kada įvyko karališkos linijos trūkis (arba trūkiai).

2012 metais mokslininkai iš palaikų, aptiktų po automobilių stovėjimo aikštele, nutiesta buvusios Greyfriars vienuolyno istorinėje vietoje, paėmė genetinės medžiagos mėginių. Šiame vienuolyne po žūties Bosvorto mūšyje 1485 metais buvo palaidotas Karalius Ričardas III.

Mokslininkų analizė rodo, kad DNR, perduota per motinos liniją, atitinka dabar gyvenančių palikuonių genetinius duomenis. Tuo tarpu per vyriškąją liniją perduota paveldima informacija iš palaikų nesiderina su dabartinių Tiudorų dinastijos atstovų genais.

Mokslininkai, turėdami gana daug istorinės informacijos, patvirtinančios, kad kūnas iš tiesų yra karaliaus Ričardo III, daro išvadą, kad genų neatitikimo priežastis – neištikimybė.

„Gali būti, kad išsprendėme vieną istorinę mįslę, bet tuo pačiu užminėme visai kitą mįslę“, - sakė mokslinio tyrimo genetikos specialistas Kevinas Schureris.

Ričardas III ir jo karališkasis konkurentas Henrikas Tiudoras (vėliau – Henrikas VII), buvo karaliaus Edvardo III palikuonys. Teoriškai, neištikimybės aktas galėjo nutikti genealoginio medžio šakoje tarp Edvardo ir Ričardo.

Henriko protėvio, Džono iš Gaunto, teise į sostą buvo abejojama visą jo gyvenimą. Šių abejonių pagrindas buvo tai, kad Edvardas III nedalyvavo šio savo sūnaus gimime. Anot istorinių šaltinių, jį įsiutino paskalos, kad jis iš tiesų yra flamando mėsininko sūnus.

„Kalbant hipotetiškai, jeigu Džonas iš Gaunto nebuvo Edvardo III sūnus, tuomet reikštų, kad teisės į stosto paveldėjimą neturėjo nei jo sūnus Henrikas IV, nei vėliau Henrikas V, nei Henrikas VI“, - sakė dr. K. Schureris.

Mokslininkų paklausus, ar genetinės linijos, vedančios link Tiudorų, nevientisumas gali turėti įtakos dabartinės karališkosios šeimos valdymo teisėtumui, dr. K. Schureris atsakė: „Teisė į sostą nėra tiesiogiai sūnaus ar dukros paveldima iš tėvo. Istorijoje būna savų posūkių ir viražų“.