Pristatome straipsnių - dienoraščių ciklą, kurį iki rudens rengs mūsų kompanijoje praktiką atliekanti Rasa. Ji studijuoja žurnalistiką Vilniaus Universitete ir artimiausius kelis mėnesius portalui Anglija.lt ruoš įvairaus pobūdžio informaciją.

Kol pats neišvykai ten kitur, kur ir žolė žalesnė, tik iš pasakojimų dėliojiesi vaizdą, kokio gyvenimo gali tikėtis ir kaip pats gali pasikeisti. Galbūt tave paveikia knygos, dainos, filmai ar straipsniai. O mane labiausiai paveikė pjesė „Išvarymas“, kurios veikėjai parodo tai, ko gali tikėtis svetur.

Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“ iš dalies atspindi Londone įsikūrusių pirmųjų emigrantų gyvenimą. Autorius pusę metų praleido Londone ir čia susitikdavo su lietuviais emigrantais, kurių istorijos tapo jo pjesės pagrindu. Istorijos tarsi sąmoningai atrinktos tam, kad pakeistų požiūrį, jog išvažiavus viskas yra geriau. Čia yra daug veikėjų, daug istorijų ir, žinoma, skirtingi likimai – vieni atvažiuoja nieko neturėdami ir „prasimuša“, kiti turi daugiau ambicijų, tačiau gyvenime jie vis kyla ir krenta žemyn, dar kiti ramiai egzistuoja ant sofos prieš televizorių.

Pagrindinis veikėjas Benas su draugu Vandalu važiuoja autobusu į Londoną. Jis ir kiti lietuviai rieda ten dirbti. Tačiau vos atvykus į Londoną, visi jie yra paliekami parke be dokumentų. Kalbos niekas nemoka, o ir pinigų neturi. Atvykus policijai jie visi išsilaksto kas kur. O tada prasideda kova už gyvenimą.

Būdamas Londone Benas pereina per įvairias socialines grupes, bet galima sakyti, jog jis kopia aukštyn – tik atvykęs jis valkatavo, vėliau susipažino su anarchistais ir užsiiminėjo namų skvotinimu, tada įsidarbino naktinio klubo apsaugininku, po to tapo policininku ir sukūrė šeimą. Na, o galiausiai, turėjo palikti ir tą gyvenimą ir vėl išeiti į niekur. Benas dažniausiai slėpdavo savo tapatybę, todėl pasikeitus darbui pasikeisdavo ir jo vardas. Susitikęs senus pažįstamus dažniausiai pasakodavo istorijas iš praėjusių gyvenimų, nes norėdavo apsaugoti savo ramią dabartį.

Kita ryški veikėja – Eglė. Atvykusi į Angliją ji norėjo fotografuoti įdomų Londono gyvenimą, tačiau tapo vieno Londono turčiaus namų tvarkytoja ir meilužė. Nors gyveno viskuo aprūpinta, galėjo kvepintis brangiausiais kvepalais bei gerti tikrą viskį, Eglė nebuvo laiminga. Kai ją išvarė iš namų, mergina dirbo prostitute klube. O galiausiai ji ištekėjo už musulmono, priėmė Islamą ir vaikščiojo pasislėpusi po burka.

Štai fizikas Edis Londone sukosi kaip tik galėjo. Tik atvykęs jis įsidarbino padavėju Antrojo pasaulinio karo laive įrengtame restorane. Čia jis galėjo gyventi bei valgyti po priėmimų likusius kepsnius. Galiausiai jis tapo žmogumi šuniu. Jis didžiuodamasis pasakoja, kad vyksta į ančių medžioklę ir brenda į pelkes surinkti nušautų ančių. Jis vis akcentuoja, kad jo šeimininkai tai ne kokie eiliniai žmonės, tačiau kas jie yra taip ir neatskleidžiama. Ir nors dirba šuns darbą, Edis jaučiasi svarbus ir gyvenime prasimušęs žmogus. Jis nebijo pasenti ne tik dėl to, kad jau yra užsidirbęs pakankamai, bet ir yra tikras, jog net ir senstelėjusio jo niekas nepakeis, nes šeimininkai jį laiko šeimos nariu, o visus jaunesnius žmones šunis jis apibėgios ir surinks visas nušautas antis.

Vandalas – tipinis lietuvis budulis. Nors spektaklio metus beveik visų veikėjų leksikonas yra paįvairintas keiksmažodžiais, Vandalo kalba praktiškai susideda vien iš b**t, p*****c, b***s, n****i ir p****i. Gyvena jis vagonėlyje. Naktimis grožisi Temze, kepa varlių šašlykus ir svajoja apie namą, kurį statosi ant Nemuno kranto, o dienomis daužo senų namų apdailą. Vandalas gyvena vienas, niekada nepalieka savo darbo vietos. Jam įdomu, kaip atrodo karalienė ir jos rūmai, bet per 10 gyvenimo Londone metų taip nei karto ir nenuvažiavo jų pasižiūrėti, nes negali palikti savo darbo vietos.

Na ir paskutinė grupė lietuvių – ramiai egzistuojantys, visus tautiečius broliais vadinantys asmenys. Sėdi jie vakarais ant sofos, žiūri televizorių, valgo obuolius ir atrodo, kad problemų neturi. O gal tiesiog jų nemato.

„Išvarymas“ yra pjesė pasakojanti ne apie patį intelektualiausią emigrantų sluoksnį. Veikėjai pereina per daugelį emigracijos etapų – jie buvo pažeminti, apgauti, nusivylę, atradę ir praradę, pamilę ir nekentę ne tik Lietuvą, bet ir Londoną. Daugelis emigrantų tikisi, jog Londonas tai tik laikina stotelė, reikalinga tam, kad galėtų užsidirbti ir po krizės grįžti namo. Tada jie dirba kaip Vandalas – neturėdami nei savaitgalių, nei švenčių, negalėdami sau leisti pramogauti ir praleisdami visas asmenines šventes likusias Lietuvoje. Tačiau svajonę jie turi tą pačią – grįžti namo. Arba jie yra kaip Eglė, norintys grįžti į tą mažą butą Žvėryno rajone Vilniuje, neleidžiantys jo parduoti, tačiau visus nusipirktus lėktuvo bilietus namo išmetantys, nes gėda yra pasirodyti, jog nepasiekei to, ko norėjai, o tik nusiritai dar žemiau.

Siūlau perskaityti „Išvarymą“ ar, galimybei pasitaikius, pažiūrėti pastatymą teatre. Tada ir apsivalyti galima, pažvelgti į savo gyvenimą iš naujo ir atrasti savo paties gyvenimo vertybes.