„Man patinka žaisti karą“ – taip savo hobį apibūdina Edmundas Adamonis. Informacinių technologijų specialistas, sėkmingai įsikūręs Londone, pripažįsta, jog jam trūksta „lietuviško“ bendravimo ir cituodamas populiarią frazę „vienas lauke – ne karys“ ieško bendraminčių tarp Londono lietuvių.

- „Airsoftas“ – girdėtas ne visiems. Tiesa, Valstybinė lietuvių kalbos komisija liepia šį žaidimą vadinti „šūviniu“. Ar jums priimtinas šis pavadinimas?
- Šis žaidimas atsirado Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo, kai japonams buvo taikomi griežti ginklavimosi draudimai. Iki šiol „airsoftiniai“ ginklai yra naudojami apmokant daugelio šalių kariuomenes ir specialiąsias tarnybas. „Airsoftas“ Lietuvoje egzistuoja kokį dešimtmetį ir yra labai aukšto lygio. Mūsų komandos yra pelniusios gerą reputaciją tarptautiniuose žaidimuose. Šis hobis populiarus visame pasaulyje.

Teko girdėt ne vieną šios „agentūros“ sumąstytą „perliuką“. Šis žaidimas Lietuvoje dar vadinamas „šratasvydžiu“, tai dar priimtinas pavadinimas. Manu, kad „šūvinis“ – visiškai netinkamas pavadinimas.

- Kaip pats atradote šį hobį?
- Pirmą kartą išgirdau apie „airsoftą“, kai filmavausi mini seriale „Karas ir taika“ – buvau pakviestas į papildomą kaskadininkų komandą. Kolega papasakojo apie savo hobį ir mane tai „užkabino“. Rimtai užsiimant tuo reikia nuolat domėtis ir tobulėti, ne tik atnaujinti įrangą, studijuoti taktikas, nepamiršti fizinio pasirengimo. Stengiuosi atsiriboti nuo komercinio „airsofto“, kuris yra skirtas tiesiog norintiems pabėgioti užsivilkus maskuojantį kostiumą ir nušaut kuo daugiau priešininkų. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad įsimintiniausi žaidimai buvo tie, kuriuose teko iššaut tik kelis šūvius. Trumpai tariant – man patinka žaisti karą.

- Gal šis žaidimas panašus į kompiuterinius žaidimus, arba į, tarkim, dažasvydį?
- Čia viskas vyksta sąžiningai. Nėra jokių dažų ar žymių, įrodančių, kad į tave pataikė. Iš tiesų, jį galima lengvai palyginti su kompiuteriniais žaidimais, pavyzdžiui, „Call Of Duty“, nes rimčiau žaidžiantys žmonės savo išvaizda praktiškai nesiskiria nuo tikrų karių. Žaidėjai buriasi į komandas, atkuria realiai egzistavusius ar dabartinius karinius dalinius. „Airsoftas“ vienija įvairių socialinių sluoksnių žmones, pradedant studentais ir baigiant įmonių vadovais. Žaidimai dažniausiai vyksta gamtoje, tačiau yra aikštelių, specialiai skirtų artimos kovos scenarijams – tai apleisti pastatai, kariniai bunkeriai. Pats esu žaidimų gamtoje šalininkas ir jau vien pats buvimas gamtoje atperka investicijas.

- Kaip vyksta šis žaidimas?
- Iš pradžių randame vadinamąjį karo žaidimą arba „MilSimą“ (angl. „Military Simulation“), kuriame norėtume dalyvauti – čia bandoma žaidimą padaryti kuo labiau panašų į realius karo veiksmus. Nustatytą dieną ir laiką atvykstame į sutartą vietą. Kiekvienas žaidimas yra išskirtinis ir nebūna dviejų vienodų. Dažniausiai būna 2–3 konfrontuojančios pusės, turinčios savo tikslus, kuriuos turi įvykdyti žaidimo metu. Aiškių laimėtojų nebūna – čia ne varžybos. Žaidimo pabaigoje aptariame įvykdytas ir žlugusias užduotis, eigą. Žaidimas kartais būna labai dinamiškas, kartais labai nuoseklus, kaip ir realiame gyvenime. Tad niekada negali žinoti, ar tau teks vykdyti žaibiškas puolimo misijas, ar sėdėti pasaloje kelias valandas laukiant priešo. „MilSimai“ dažniausiai būna su naktinėm misijom, kurios palieka neišdildomą įspūdį. Kai kurios misijos reikalauja fizinės ir psichologinės ištvermės. Čia žmonės atsiskleidžia, pamatai, kuo iš tiesų gali pasikliauti, o kas ir realiame gyvenime gali „pavesti“. Žaidimuose gali dalyvauti tiek komandos, tiek ir pavieniai žaidėjai. Kuo daugiau komandų, tuo žaidimas kokybiškesnis. Ką čia bepridursi – „vienas lauke – ne karys“.

- „Facebooke“ ieškojot bendraminčių tarp lietuvių...
- Įdėjau skelbimą, jog ieškau rimčiau besidominčių šiuo hobiu Londone (arba bent jau norinčių), tačiau iki šiol negavau nei vieno atsiliepimo. Gal šis straipsnis padės jų rasti? Kol kas pažįstu tik vieną lietuvį, kuris dar labiau užsidegęs šiuo hobiu nei aš, tačiau jis gyvena Anglijos šiaurėje ir tai apsunkina bendravimą. Susitinkam tik žaidimuose.

- Kiek kainuoja toks laisvalaikio praleidimo būdas?
- Tai yra antras klausimas, kurį dažniausiai užduoda besidomintys šiuo hobiu. Pirmas būna – kas tai yra? (šypsosi). Viskas priklauso nuo poreikių, nuo įsitraukimo ir, žinoma, nuo piniginės storumo. Pradėti galima su keliais šimtais svarų, o toliau ribų nėra – galima ir tanką nusipirkt (juokiasi). Visi dažniausiai pradeda nuo minimalių investicijų, o paskui tobulina ginklus, perka aprangą. Kaip ir kompiuteriniame žaidime, tik tiek, kad pinigai tikri. Pradžiai ginklą įsigyti galima už 100–150 svarų, svarbu turėti gerus batus (50–100 svarų), papildoma apranga kainuos dar papildomai 70–100 svarų. Aš pats turiu beveik visą reikalingą įrangą, tačiau daug ką teko parduoti išvažiuojant iš Lietuvos, tad dabar po truputį perku, ko trūksta. „MilSimo“ dalyvio mokestis būna apie 50 svarų, o paprasti žaidimai kainuoja pigiau.

- Tai gal mėgstate ir kompiuterinius žaidimus?
- Kompiuterinių jau seniai nebežaidžiu, bet stalo žaidimus mėgstu. Pagrindinis pomėgis yra gamta. Labai pasiilgstu lietuviškos gamtos, nes čia, kad ir kaip būtų gražu, vis tiek jausmas ne tas. Dar mėgstu žygius pėsčiomis, tik niekaip nerandu norinčių palaikyti man kompaniją. Taip pat minu pedalus, dabar kaip tik planuoju įsigyti dviratį ir važiuoti į kasmetį žygį iš Londono į Braitoną.