Po vyro mirties Susanai Whitman teko priimti sudėtingą sprendimą: paaukoti velionio sutuoktinio organus kitiems, ar išlaikyti jo kūną tokį, koks jis yra? Susan pasirinko pirmąjį variantą, ir dabar nei kiek nesigaili atidavusi nepažįstamam vyrui savo mylimojo veidą, rašo MailOnline.
Jos dosnumo dėka, karo veteranui Jamesui Maki (59), kurio veidas buvo neatpažįstamai sudarkytas nelaimingo įvykio metu, bus suteikta galimybė gyventi normalų gyvenimą. Nukritęs ant įelektrintų traukinio bėgių, Jamesas prarado savo nosį, skruostus, viršutinę lūpą, burnos viršutinę dalį ir kitus vidinius veido audinius. Tris ilgus metus jam teko kentėti: jis sunkiai maitinosi, negalėjo kalbėti ar išeiti iš namų.

„Mano gyvenimas iki veido persodinimo buvo tikras jovalas. Žinojau, kad operacija sugrąžintų man mano gyvenimą. Bet koks veidas geriau negu nieko“, — pasakojo vyras. Nusprendus darytis veido persodinimą, Jamesui teko palaukti net tris mėnesius, kol medikai surado panašaus atspalvio odos donorą — Susan Whitman vyrą Josephą. 17 valandų trukęs veido persodinimas — tik antra tokio pobūdžio operacija JAV istorijoje.

Nors jo veidas po operacijos buvo anaiptol ne tobulas, Maki juo labai džiaugėsi. „Mano nosis beveik tokia, kokia buvo“, — tvirtino jis.

Šešias savaitės vėliau amerikietė Susan Whitman atvyko susipažinti su naujuoju sutuoktinio veido nešiotoju. Jie tapo gerais draugais. „Jis visai nepanašus į mano vyrą. Gal tik nosį šiek tiek atpažįstu, tikriausiai dėl to, kad mano vyras turėjo labai gražią žydišką nosį. Visa kita atrodo kaip Jamesas, o tai svarbiausia“, — sakė ji.
Iš šios patirties laimėjo abi pusės: Jamesas liko amžinai dėkingas už suteiktą šansą, o Susan tvirtina, jog procesas padėjo jai susitaikyti su artimojo netektimi. „Josepho gyvenimas baigėsi anksčiau laiko, bet labai džiaugiuosi galėdama susipažinti su Jamesu. Jis atrodo fantastiškai. Tai stebuklas. O dėl persodinimo jaučiuosi tarsi Josephas vis dar čia, — teigė Susan. — Organų donorystė — puikus būdas įveikti liūdesį dėl netekties“.